Naujienos

Lapkričio 11–17 dienomis VU Kinetinio teatro trupė lankėsi Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame universitetinių teatrų festivalyje „TurgenevFEST”, iš kurio grįžo ne tuščiomis, o su pagrindiniu festivalio apdovanojimu.

„TurgenevFEST” ‒ tai vienas didžiausių universitetinio jaunimo festivalių Rusijoje. Jo metu, dešimt skirtingų kolektyvų iš Vokietijos, Indonezijos, Pietų Korėjos, Italijos, Lietuvos ir Rusijos pristatė savas teatrines interpretacijas, parengtas pagal rašytojo I. Turgenevo kūrybą. VU Kinetinio teatro trupė, festivalyje pristatė spektaklį „Per kūną“, sukurtą pagal I. Turgenevo romaną „Tėvai ir vaikai“. Jame aktoriai gvildeno moters vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje temą ir iš kitų dalyvių išsiskyrė bežode teatrine forma. Režisierius ir choreografas Andrius Pulkauninkas atkreipė dėmesį į kritiko A. Ablamovo festivalyje išsakytu vertinimu, jog „spektaklį buvo galima skaityti kaip knygą, suvokiant judesius kaip konkrečios pastraipos dalis, o personažų pergyvenimus atskleidžiant be jokio teksto“. Pasak režisieriaus, tai didelis pagyrimas iš konkretų dramatinį kūrinį nusiteikusio stebėti literato lūpų.

Daugelio Kinetinio teatro trupės spektaklių ašis ‒ vizualus, neverbalinis reginys, kuriame gausu judesio, šokio, improvizacijos bei rizikos elementų. Rusijoje laurus nuskynęs trupės spektaklis „Per kūną” jau spėjo apsilankyti Argentinoje, Urugvajuje, Korėjoje, bei Švedijoje, kur buvo ne tik įvertintas, bet ir įvairiapusiškai interpretuotas. Tačiau režisierius A. Pulkauninkas pabrėžia „TurgenevFEST” apdovanojimo reikšmę: „Rusija garsėja sena teatrine tradicija ir būti įvertintam Peterburge reiškia, man asmeniškai, daugiau nei, pavyzdžiui, Niujorke. Ypač, turint omenyje, kad mūsiškis spektaklis ‒ be teksto.”

Kinetinio teatro aktoriai ir režisierius teigia judriajame Sankt Peterburge pasisėmę ne tik gerų įspūdžių, bet ir naujų kūrybinių idėjų. Jas kolektyvas pademonstravo Teatro salėje lapkričio 29 dieną, pristatydamas naują projektą pavadinimu „Globalus hapinesass ‒ veganams nemokamai”.

AŠ TAVĘS NEVIRŠKINU

VU Kultūros centras bendradarbiaudamas su „Pojūčių teatru“ kviečia prisijungti savanorius konsultantus - Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto studentus.

Interaktyvus spektaklis (edukacija) „Aš tavęs nevirškinu“ bus skirtas 6-9 klasių moksleiviams. Pagrindinė idėja - žarnyno, virškinimo sistemos vieta mūsų gyvenimuose ir svarba. Knygos „Žarnyno žavumynai“ įkvėpti kūrėjai ieškos sąsajų tarp mūsų emocinės ir fizinės būsenos, sveikatos, pasitelkiant patyriminį teatrą. „Pojūčių teatro“ metodika šiame projekte susilies su gyvomis instaliacijomis ir leis vaikams patiems fiziškai patirti, kas vyksta žarnyne. Jie ne tik leisis į kelionę per įvairius organus, bet ir patys galės atkurti įvairius procesus, tapdami virškinimo sistemos dalimis. Procesai, skiriami į mikro (bakterijų ir fermentų), makro (organų) ir psichologinius (emocinis valgymas) bus aiškinami pasitelkiant judesio, kontaktinės improvizacijos priemones, bei tam skirtus specialiai sukurtus objektus ar erdvines, garso instaliacijas. Vaikai patirs kelionę, kuria energija iš maisto patenka į žmogaus kūną, patys ją kurdami kūnais ir vienas kitam padėdami. Visa tai menininkės pateiks per vieno paauglio istoriją, ypatingą dėmesį suteikiant emocinei būsenai. Vienas iš pagrindinių projekto tikslų - padėti ankstyvos paauglystės amžiaus mokiniams suvokti savo emocijas ir jų ryšį su sveikata, jos palaikymu, teisingai maitinantis ir atvirkščiai - apie stresą, kuris trukdo gerai fiziškai jaustis. Taip pat bus kreipiamas didelis dėmesys bendradarbiavimui tarpusavyje paties spektaklio metu, kai vaikai turės vienas kitam padėti, naudoti prisilietimą, kurti atmosferą ("suvirškinti" vieni kitus). 

Kūrybinė komanda į procesą įtrauks tikslinę paauglių grupę, kurie taps bendraautoriais. Jie kartu dalyvaus tyrinėjimo etape, vyks bendrauti su mokslininkais, terapeutais, dietologais, diskutuos jiems patiems rūpimais klausimais ir atradimais. Jų įtraukimas padės kūrėjams rasti tinkamiausiais temas ir kalbą, kuri geriausiai suprantama šiam dalyvių amžiui. Be to, šie vaikai įgaus daug naudingų žinių apie temą ir metodus, taps savotiškais projekto ambasadoriais savo mokyklose. 

"Pojūčių teatras" šiame projekte ieškos būdo, kaip natūraliai pakviesti dalyvius kartu sukelti vieni kitiems tam tikrus pojūčius, pvz. kaip virškinamą maistą liečia žarnyno gaureliai, kaip suspaudžia ir paleidžia stemplė. Tokiu būdu vaikai turės dirbti išvien, naudodami specialias medžiagas ir daiktus. Patyrus organizmo gyvenimą "iš vidaus", tikimasi, kad jiems bus lengviau suprasti teorines žinias, kurias jiems pateikia mokykla. Taip pat yra noras pritaikyti mažiausiai teatro tyrinėtą pojūtį - skonį. 

Spektaklio premjera planuojama 2018 m. gruodžio mėn. Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto patalpose.

PRISIJUNK, JEI:

• Domiesi ar specializuojiesi mitybos, psichologijos ar virškinimo sistemos srityse;
• Ieškai praktikos su vaikų ir paauglių auditorija, domiesi jų mąstymu;
• Pats/i esi smalsus/i, kūrybiškas/a ir nori tapti kūrybinio proceso dalimi;
• Nori geriau pažinti Universiteto koridorius ?

Tikslesnis bendradarbiavimo planas bus nuspręstas drauge. Mūsų kūrybinė komanda sudaryta iš menininkų, todėl bet kokia mokslinė pusė ir bet kokio dydžio indėlis bus reikalingas!

SUSIDOMĖJUSIUS PRAŠOME KREIPTIS , laiško tema – AŠ TAVĘS NEVIRŠKINU ?

Daugiau apie mus: https://www.facebook.com/PojuciuTeatras/

http://www.theatreofsenses.com/

Liepos 9-15 dienomis Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Pauliaus Bernardo Koncės, dalyvavo jau devintą kartą vykstančiame tarptautiniame muzikos festivalyje ,,MISA“ Šanchajuje, Kinijoje.
Orkestras taip pat surengė koncertą Kinijos sostinėje Pekine, kur, diriguojant maestro Pauliui Bernardui Koncei ir maestro Modestui Jankūnui, atliko ne tik užsienio kompozitorių (J. S. Bacho, A. Vivaldi, W. A. Mocarto, A. Dvoržako), kūrinius bet supažindino klausytojus ir su lietuvių kompozitorių – M.K. Čiurlionio, J. Naujalio, G. Kuprevičiaus – kūriniais.

Tarptautinis muzikos festivalis ,,MISA“ – puiki proga kolektyvams susipažinti su kitų šalių muzikantų atliekama muzika, groti vieniems su kitais, bei pajusti muzikos stilių įvairovę: koncerte skambėjo nuo klasikinės iki džiazo muzikos, nuo tradicinių Kinijos instrumentų, tokių kaip dvistygis kiniškas smuikas erhu, muzikos iki rusų liaudies dainų. Pirmasis „MISA“ festivalis įvyko dar 2010 metais, kurio tikslas ir pagrindinė idėja – skatinti rytų ir vakarų kultūrų žmones dalintis muzika ir patirtimis bei drąsinti jaunus talentigus muzikantus siekti savo svajonių. Festivalyje dalyvauja tokie kolektyvai kaip Niujorko filharmonins orkestras, Šanchajaus simfoninis orkestras bei garsūs solistai, tokie kaip smuikininkas Renaud Capuçon, britų kompozitorius ir dirigentas, pelnęs „Grammy“ apdovanojimą, Bramwell Tovey. Pernai aštuntajame „MISA“ festivalyje dalyvavo ir Baltijos gitarų kvartetas.

Vos atvykusio į didžiausią miestą Kinijoje – Šanchajų – orkestro laukė intensyvios repeticijos bei meistriškumo pamoka su profesionaliu smuikininku Charles Li iš JAV, Ilinojaus valstijos. Orkestras profesoriui paliko įspūdį – po meistriškumo pamokų jis žavėjosi kolektyvo energija, skatino nesustoti ir tobulėti. Profesorius yra vienas iš pirmųjų Suzuki metodo (muzikos mokymo programa, grindžiama aplinkos sukūrimo principu, nes, anot S. Suzuki, žmonės dažniausiai mokosi iš aplinkos) įgyvendintojų Amerikoje. Taip pat Charles Li moko įvairaus amžiaus ir gebėjimų žmones griežti smuiku, dauguma jo mokinių tampa profesionaliais muzikantais, vienas iš jų netgi yra laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą.

Pagrindiniame festivalio koncerte, kuris vyko Šanchajaus simfoninio orkestro salėje, pasirodė kolektyvai iš Rusijos, JAV, Taivano bei Kinijos, o tarp jų ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, kuris atliko J. S. Bacho ir W. Chr. Gliuko kūrinius. Koncerto finale nuskambėjo ir visiems puikiai pažįstama daina „Auld Lang Syne“, kurią atliko jungtinis Vilniaus universiteto ir Čikagos orkestras, Maskvos, Taivano bei Šanchajaus chorai. Kūrinį dirigavo Howard Leon Sandifer – Chicago West Community Music Center įkūrėjas bei vadovas.

Puikiai pasirodęs „MISA“ festivalyje ir įgijęs neįkainojamos patirties Vilniaus universiteto kamerinis orkestras džiugins Lietuvos klausytojus muzika ir toliau – vos spėjęs atsikvėpti kolektyvas jau pradeda ruoštis pirmajam artėjančio sezono koncertui su choru iš Indonezijos, Javos salos, kuris vyks jau šių metų rugsėjo 19 dieną.

„Ratilio“ jubiliejaus laukėm nesulaukėm: 50-mečio šventei ruoštasi gerą pusmetį, o galvoje ir širdyje mintis apie ansamblį nešiojome, sūpavome, čiūčiavome ir dar ilgiau. Ir štai išaušo birželio 16-oji, ir Kairėnų botanikos sodas suskambėjo dainomis, dūzgė byzgė pašnekesiais, sulingavo nuo šokių ir nuvilnijo kvatulio banga. Nežinia, kiek dainų sudainuota, kiek gražių žodžių išsakyta, kiek ansambliečių sutikta nei kiek senų istorijų prisiminta ar naujų planų sukurta – niekas neskaičiavo. Ir žodžiais galima nusakyti tik tiek: per mãža. Per maža laiko pasibūti, per maža puslapių visiems ratiliokų pasakojimams suguldyti, per maža žodžių nupasakoti, kas gi tas „Ratilio“ ir kaip gera jo dalimi būti. Gimtadienio šventė prabėgo, tačiau „Ratilio“ ratas nenustoja sukęsis. Skaitykime knygą „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ ir rašykime naujus jos puslapius, toliau kurkime, bendraukime, ratiliuokime. Valio „Ratilio“!

O dalelę viso šventės džiaugsmo pavyko užfiksuoti uoliems fotografams: Natalijai Rancevai ir Keiichi Kagi. Žiūrim ir prisimenam:)

{module Ratilio 50 foto straipsnis}

Šiemet 50-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ Lietuvos folkloro veikėjų dažnai įvardijamas kaip jaunatviškas ir pasižymintis labai artimu bei tvirtu kolektyvo narių ryšiu. Dabartinės jo vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė pastebi: ansamblio istorija parodė, kad būtent šios kolektyvo savybės yra pagrindinis jo gyvybingumo šaltinis, o per visą „Ratilio“ gyvavimo laikotarpį buvę momentų, kai nuo narių bendruomeniškumo priklausė ansamblio likimas.

Lemtingas išbandymas

2007-ieji metai seniausio Lietuvoje folkloro ansamblio vadovėms įsirėžė į atmintį. Būtent tada jos perėmė ansamblio vairą iš ilgametės vadovės Zitos Kelmickaitės. Tada buvusi koncertmeisterė Kristina Aponavičiūtė su šypsena prisimena, kaip tų metų rugsėjį tuometinė ansamblio vadovė „išdalijo naujas pareigas“: „Ji atėjo ir pasakė: „Milda, tu būsi vadovė, o tu dabar būsi instrumentinės grupės vadovė.“ Tą momentą Milda Ričkutė prisimena kaip kupiną įtampos ir neužtikrintumo: „Buvo likę keli mėnesiai iki ansamblio jubiliejaus, žmonių nedaug buvo likę iš senųjų. Reikia parengti programą kažkokią jubiliejinę, ir nemažai ko trūksta – rūbų, instrumentų. Tai čia buvo man iššūkis, stresas. Bet mes tai padarėme.“

Milda Ričkutė pabrėžia, kad viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių tada pavyko surengti jubiliejinį koncertą, buvo ta, kad aktyvūs ratiliokai ėmėsi bendruomenės stiprinimo. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų kolektyve yra Ainė Ramonaitė. Jeigu ne Ainė, tai šiame kolektyve turbūt nebūtų likę nė vieno žmogaus“, – sako Milda Ričkutė. Prisimindama tą sudėtingą laikotarpį, ansamblio vadovė pasakoja, jog dabar žymi Lietuvos politikos mokslų profesorė tada labai pagelbėjo ieškant naujų narių, išlaikant kolektyvo senbuvius, renkant tautinius kostiumus. Ainė Ramonaitė ir dabar nuolat imasi įvairių kolektyvą stiprinančių veiklų, pavyzdžiui, tęsia ansamblio tradiciją – organizuoja naujų narių krikštynas. Milda Ričkutė džiaugiasi, kad Ainės Ramonaitės dėka ansamblis ir dabar tampa bendruomeniškesnis: „Labai džiaugiuosi, kad ji yra tarp mūsų ir stiprina kolektyvą.“

Kristina Aponavičiūtė ansamblį laiko dar daugiau nei glaudžia bendruomene: „Man „Ratilio“ atrodo tokia didelė darni šeima. Kur užauga vaikai, įgyja žinių.“ Vadovė prisimena, kaip kūrėsi „Ratilio“ klubas, visų laikų ansamblio dalyvius vienijanti bendruomenė, pirmuosius jo susitikimus. Įspūdį paliko sunkiai paaiškinamas visų ratiliokų tarpusavio ryšys: „Atėjo labai daug žmonių, kurių aš visiškai nebuvau mačius, regėjus. Bet visi tokie savi.“

Abi vadovės pabrėžia ansamblio jaunatviškumą. O Milda Ričkutė dar ir pašmaikštauja – apie pačios amžių primena nebent tik veidrodis ar ligų istorija. Pasakodama apie tai, kaip jaučiasi būdama ansamblio vadovė, ji sako: „Aš visada jauna, aišku, jaučiuosi. Širdy visada žmogus išlieka jaunas. Atrodo, kad mes esam lygūs, visi draugai.“

Kultūrinę rezistenciją pakeitė nevaržoma meilė Lietuvai

Sovietmečiu „Ratilio“ veikla tapo vienu iš pasipriešinimo totalitariniam režimui šaltinių. Ansamblio nariai be baimės dainuodavo gatvėse ir troleibusuose, nepaisydami nei sovietų pareigūnų, nei tuometinio Lietuvos TSR Komunistų partijos sekretoriaus A. Sniečkaus kaimynystės. Besibaigiant praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui, studentai užsienio festivaliuose nepabijodavo išskleisti trispalvės. Tuo metu ansamblio veikla ir folkloriniai judėjimai siejosi su kova už šalies nepriklausomybę.

Paklausta, o kaipgi yra dabar, ansamblio vadovė atsako, kad esama veikiau ne akivaizdžios kovos, bet visur ryškiai vis prasiveržiančio patriotiškumo jausmo. „Jis atbunda, sakykim, per valstybines šventes, o ypač jeigu esame kažkur tuo momentu išvykę, užsienyje“, – sako Milda Ričkutė. Vadovė ypač ryškiai prisimena jaudinantį momentą koncerte Prancūzijoje, kai į ansamblio pasirodymą netikėtai įsiterpė Tautiška giesmė: „Liepos šešta diena, aštunta valanda – kur mes bebūtume, turime giedoti himną. Mes vidury koncerto sustojame ir giedame.“ Vėliau žiūrovams pasiteiravus, kas vyksta, ir sužinojus, jog taip ratiliokai švenčia Valstybės dieną, kolektyvas sulaukė didžiulės pagarbos. „Kartą irgi, neprisimenu, per kažkokią valstybinę šventę, galbūt irgi Liepos 6-ąją – tik visi į Lietuvą įvažiavome ir mes iškart su vėliava, su himnu!“ – ypatingą grįžimo iš kelionės akimirką prisimena ansamblio vadovė.

Etninės kultūros renesansas

Regis, būtų galima abejoti, ar folkloras dar gajus tarp jaunų žmonių. Vis dėlto „Ratilio“ kasmet sulaukia vis daugiau naujų narių, net ima stigti kostiumų juos visus papuošti scenai. Būdamos ir Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojos, „Ratilio“ vadovės pastebi ir džiaugiasi, kad folkloras nesvetimas jaunimui. „Pastaruoju metu aš matau, kad kuriasi naujos grupės, galbūt ir ne to tradicinio folkloro, galbūt jau ir modernaus, šiuolaikinio, kažkaip kitaip interpretuoto, bet vis tiek viskas remiasi į mūsų šaknis“, – sako Milda Ričkutė. Visą gyvenimą darbui su jaunimu paskyrusi moteris teigia, jog nauji tradicinės kultūros puoselėjimo būdai – tarsi etninės kultūros renesansas.

Kristina Aponavičiūtė pastebi, kad tradicinė kultūra svarbi jaunoms šeimoms ir jose folkloras perduodamas iš kartos į kartą. Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi „Ratilio“ mamyčių klubu, kurio narės šiemet dalyvavo viename iš tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių, mokė vilniečius liaudiškų mažų vaikų pažaidinimų. Kristina Aponavičiūtė sako, jog „Ratilio“ mamyčių veikla liudija, kad folkloras tampa neatsiejama ratiliokų gyvenimo dalimi: „Jie vis išsineša tą žinių bagažą, jiems to reikia ir jie vis nori toliau kažką daryti.“

Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi, kad ansamblyje netrūksta norinčių muzikuoti. Vieni – baigę muzikos mokyklas ir toliau tobulina įgūdžius, mokosi liaudiško grojimo, kiti – dar neprisilietę prie muzikos instrumento: „Ateina, sako: „Noriu grot smuiku. Negrojau niekada.“ Na, tai valio, grojam!“ Kristina Aponavičiūtė pabrėžia, kad norint puikiai griežti kokiu nors muzikos instrumentu reikia vienintelio dalyko – didelio noro. Smuikininkė prisimena savo mamos pasakojimus apie senelį: „Mano senelis buvo liaudies muzikantas. Jis buvo kairiarankis. Ir jis tiesiog pasakė: „Noriu grot smuiku.“ Kažkaip stebuklingai, gi tada visiškai jokių mokslų, jokių natų – nieko nebuvo. Ir dar reikėjo persilaužti, priprasti, kad dešinė ranka svarbesnė grojant. Bet išmoko.“ Ansamblio narius groti mokanti Kristina Aponavičiūtė pastebi, kad ir dabartinė kolektyvo narė, muzikos instrumentus kolekcionuojanti Modesta Pakalnytė griežti smuiku išmoko panašiai: „Modestai parodžiau – čia yra tokios ir tokios natos, taip ir taip dėliojami pirštai. Ir paskui jau nuo jos noro, užsidegimo, sakyčiau, viskas priklausė. Labai greitai, gal po pusmečio, ji jau galėjo groti smuiku.“

Ansamblio jubiliejaus šventė – festivalis po atviru dangumi

Šiemet folkloro ansamblis „Ratilio“ švenčia 50-ies metų jubiliejų. Kolektyvo vadovės pažada, jog gimtadienio šventė bus nepaprasta ir kupina įdomių veiklų. Milda Ričkutė šypsosi, kad kolektyve vadinamųjų visų laikų ratiliokų yra tiek daug, kad jie nesutilptų į jokias sales, be to, renginyje laukiami ne tik esami ar buvę „Ratilio“ nariai. Todėl šiųmetė šventė veikiau primins ne koncertą, o festivalį po atviru dangumi. „Veiklos įvairios įvairiausios, tai ne taip, kaip įprasta – kolektyvas parodo kažkokią programą, sveikinimai ir viso gero“, – juokiasi Milda Ričkutė.

Jubiliejaus šventė vyks birželio 16 dieną Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Ratiliokai visų folkloro gerbėjų lauks nuo 13 val., o 14 val. šventinę programą kvies pradėti filmuko peržiūra ir naujos knygos „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ pristatymu. Pajudėti, pamuzikuoti ir tikrą ratiliokišką dvasią pademonstruoti ragins šventinių folkloro žaidynių organizatoriai. Botanikos sode įsikurs penkios salelės, kuriose buvę ratiliokai su savo vadovaujamais ansambliais pateiks žaidimo dalyviams įdomių užduočių. Gimtadienis neįsivaizduojamas be dabartinių ratiliokų koncerto. „Mūsų programoje atsispindės, tai, kas dera mums – jaunystės ir gamtos sąsajos“, – sako ansamblio vadovė. Šventę vainikuos bendras visų laikų ratiliokų ratas – susibėgus į pievą, skambės liaudies dainos, bus žaidžiami žaidimai: „Suksime ratus, džiaugsimės vieni kitais, paratiliuosime, paratuosime,“ – šypsosi ir gražią šventę žada Milda Ričkutė.

Instrumentinės grupės vadovė Kristina Aponavičiūtė neabejoja, kad daugumai ratiliokų jau vien ansamblio pavadinimas sukelia malonias emocijas. „Ratilio“ jubiliejaus proga ji linki, kad „Ratilio“ visada džiugintų ir išliktų tiek ansambliečių, tiek klausytojų širdyse.

Damilė Martinaitytė
(J. Slipkauskaitės, N. Rancevos, A. Petrašiūno nuotr.)

Man, antrus metus Vilniaus universitete ratiliojančiai studentei, pavasaris, prisijungus prie „Ratilio“ ansamblio, įgijo ypatingą reikšmę. Lietuvių liaudies daina gamtos apsuptyje, vilkint tautinį kostiumą, veikia tarsi gydomoji galia – atsiveria akys, medžiai atrodo žalesni, aplanko pilnatvės jausmas bei suvokimas, jog šalia stovintys jaučia tą patį, o šokiai, griežiant kapelijai, nuveja kasdienes problemas ir veide įtaiso šypseną, nedingstančią ilgą laiką.

Rodos, prieš savaitę dainavome jūrai Palangoje, o štai ir gegužė, skaičiuodama paskutines dienas, kviečia pakelti akis nuo knygų ir apdovanoja mus, ansamblio narius, renginių gausa. Kovo pradžioje apsidžiaugėme Estijos lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvauti projekte „100 virėjų virtuvėje“ ir drauge paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo jubiliejų. Nekantraudami susitikti, išsiuntėme Estijon vaizdo sveikinimą, o kad susitikimo ten laukia ne mažiau, įsitikinome išvydę save dainuojančius ant Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyros viršelio.

Gegužės 19-ąją, pasigrožėję Talino senamiesčiu, pavaikščioję siauromis gatvelėmis bei išklausę gidės pasakojimo apie šalies istoriją, skubėjome į Estijos etnografinį muziejų Vabaõhumuuseum susitikti su lietuvių bendruomene. Čia mūsų laukė šiltas priėmimas, pakili atmosfera, tėvynainių šypsenos bei gardūs lietuviški patiekalai, kuriuos paruošė seklyčios Kolu Kõrts virėjai bei restorano „Paukščių takas“ šefė p. Regina. Šventę pradėję himnu, leidomės į kelią po penkių Lietuvos regionų melodijų vingrybes. Beregint linksmybės persikėlė į lauką, o ten į ratą įsukome ir vietos lietuvius, ir prašalaičius turistus, ir mažus, ir didelius. Po šokių ir dainų smalsius renginio lankytojus supažindinome su lietuvių tautiniais kostiumais bei tradiciniais liaudies instrumentais: į Viliaus, kurį ansamblio nariai pagarbiai praminė „vienu žmogumi – visu ansambliu“, raginimą išmėginti skudučius, daudytes bei ožragį atsiliepę vyrai puikiai atliko sutartinę, tiksliai išpūtė garsus ir susilaukė gausių ovacijų. Ansamblio nariai taip pat pasirūpino, kad vaikai neturėtų progos nuobodžiauti – kvietė jungtis į ratelius, žaisti bei linksmintis drauge.

Padėkoję šventės organizatoriams, apdalyti lauktuvėmis ir šypsenomis, atsisveikinome su šimtmetį švenčiančia valstybe ir patraukėme namo lyginti marškinių, kaspinų, pinti vainikų ir ruoštis tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“.

Goda Polikaitytė

(Straipsnis iš ratilio.lt; Estijos lietuvių bendruomenės nuotr.)

Paulius Ivanauskas Margirio vaidmenyje. Kadras iš VU Dramos teatro spektaklio 2018 m. gegužės mėn.

Vilniuje praūžė Tarptautinis universitetų teatrų forumas „Viena šimtmečio diena“. Džiaugiamės svečių ir vietinių trupių pasirodymais! Daugiau įspūdžių čia.

Rimanto Venckaus spektaklio „Margiris“ recenzija

Agnė Girsaitė

2018-ųjų gegužės 2 d. Vilniaus universiteto teatro salėje debiutavo režisieriaus Rimanto Venckaus spektaklis „Margiris“, pastatytas pagal to paties pavadinimo Kazio Inčiūros pjesę.

Spektaklis „Margiris“ skiriamas Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui. Dėl šios priežasties ir dėl pačio spektaklio pavadinimo nekyla abejonių, jog kūrinio dėmesio centre suksis patriotizmo ir herojiškumo įvaizdžiai. Margiris – legendinės Pilėnų pilies vadovas, o legenda apie Pilėnų žmonių pasirinkimą patiems prieš save ir artimą pakelti ranką, o ne palikti tai kryžiuočių kalavijams, jau spėjo tapti ikonišku pasipriešinimo simboliu.

Pats režisierius Rimantas Venckus teigia: „Spektakliu nesiekiama istorinės ar etnografinės autentikos – praeitis ištirpsta dabartyje“. Išties, unikali autoriaus istorinio ir etnografinio kontekstų interpretacija nekėlė problemų sekti spektaklio veiksmą, nes galų gale be to, kas aprašyta Vyganto Marburgiečio kronikose, apie Margirį ir Pilėnus žinoma labai nedaug. Taigi, nors spektaklio metu užsimenama, jog Pilėnai esą Punia, vaizduojama Margirio meilės istorija – visa tai lieka ne faktais, o dalimi meninės vizijos.

Kazio Inčiūros „Margiris“ VU Dramos teatre

(Režisierius Rimantas Venckus)

Nuo pat Vilniaus universiteto Dramos teatro, anksčiau žinomo kaip trupė „Minimum“, spektaklio „Margiris“ pradžios stengiausi ieškoti, prie ko prisikabinti. Buvo nelengva. Tačiau tik kritika (kartais — tiksli ir pagrįsta, kartais — iš piršto laužta) leidžia tobulėti. Tad pasistengsiu įvardinti bent po vieną trūkumą kiekvienoje pasirodymo srityje.

Kostiumai (Dalia Kiaupaitė) buvo įspūdingi ir eilinį žiūrovą (tokį kaip aš) tikrai privertė nusikelti į XIV amžių. Tiesa, vargu, ar jie yra idealiai autentiški (pavyzdžiui, kalavijai ar vainikai), tačiau nepriekaištinga autentika nėra spektaklio kūrėjų tikslas.

Vilniaus universitetas paskelbė konkursą Kultūros centro vadovo (-ės) pareigoms eiti.

Darbo pobūdis: 

• Vadovauti Vilniaus universiteto Kultūros centro, vienijančio VU meno kolektyvus, veiklai. Planuoti ir vystyti šio centro veiklą.
• Strategiškai plėtoti VU studentų ir darbuotojų kultūrinės saviraiškos ir meninio ugdymo pasiūlą. 
• Užtikrinti, kad VU meno kolektyvai tinkamai atstovautų ir populiarintų Vilniaus universitetą strategiškai Universitetui svarbiuose kontekstuose užsienyje ir Lietuvoje.
• Užtikrinti VU meno kolektyvų įsitraukimą į svarbius Universitetui renginius.
• Bendradarbiauti su kultūros politiką formuojančiomis institucijomis, atstovauti VU kultūrinės veiklos interesus.
• Aktyviai ieškoti kontaktų su įvairiomis užsienio institucijomis bei organizacijomis.
• Pritraukti kultūrinės veiklos projektinį finansavimą, vykdyti kultūrinius projektus.
• Aktyviai ieškoti veiklos partnerių ir rėmėjų.

Tikimės, kad Jūs:

• Turite aukštąjį išsilavinimą (pageidautina meno ir/ar vadybos, menotyros, kūrybinių industrijų ir pan. srityse).
• Esate susipažinęs su Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Kultūros politiką.
• Turite ne mažesnę nei 3 metų vadovaujančio darbo patirtį. (Patirtis kultūros ir meno vadybos srityje – privalumas).
• Puikiai mokate lietuvių kalbą, turite geras anglų kalbos žinias, gebate sklandžiai reikšti mintis žodžiu ir raštu. 
• Turite strateginio planavimo įgūdžių išteklių ir personalo valdymo srityse, mokate organizuoti ir planuoti komandos darbą.
• Gebate vertinti esamą kultūros ir meno aplinką, analizuoti kūrybinės veiklos programas-projektus.
• Išmanote valstybės lėšomis finansuojamų projektų ir/arba Europos Sąjungos, tarptautinių institucijų programų administravimą ir/arba įgyvendinimą reglamentuojančius teisės aktus (projektų įgyvendinimo patirtis – privalumas).
• Laikotės etikos principų, vidaus taisyklių.

Jeigu susidomėjote, gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką pavadinimu „Kultūros centro vadovas (-ė)“ iki 2018-05-22 d. siųskite adresu .

Konfidencialumą garantuojame. Informuosime tik atrinktus kandidatus.

Pretendentams, praėjusiems pirminę aptranką ir dalyvaujantiems tolimesniame atrankos etape, bus siūloma atlikti užduotį, susijusią su Kultūros centro ir kultūrinės veiklos Vilniaus universitete vystymu.

https://www.vu.lt/apiemus/karjera/vadovaujantis-personalas/5506-vu-kulturos-centro-vadovas-e