Kotryna
Viena iš studenčių, kuri savanorystę matė ne tik kaip prasmingą veiklą, bet ir kaip svarbų žingsnį profesinio kelio link. Ši patirtis mergina padėjo ne tik įgyti praktinių įgūdžių, bet ir suprasti, kokioje srityje ji norėtų toliau tobulėti.
Anot Kotrynos, savanorystė jai tapo tarsi vizitinė kortelė – darbdaviai ją iš karto pastebėjo kaip aktyvią, drąsią, smalsią ir plačiai skirtingomis sritimis besidominčią asmenybę. Jos teigimu, dalyvavimas įvairiuose renginiuose ne tik išryškino asmenines stiprybes, bet ir atvėrė akis į tai, kas jai iš tikrųjų patinka.
Savanorystės metu Kotryna dirbo asistente – padėdavo atlikėjams ruoštis pasirodymams, pasitikdavo žiūrovus, rūpindavosi sklandžia renginių eiga. Dauguma veiklų vyko vakarais po paskaitų, todėl savanorystę merginai pavyko nesunkiai suderinti su studijomis. Didžiausiu privalumu būnant savanore kultūros centre ji laiko tai, kad dažnai galėdavo pasilikti stebėti spektaklių ar koncertų – tai tapo įkvėpimo bei naujų idėjų šaltiniu.
Kotryna iš arti susipažino su scenos gyvenimo užkulisiais. Ji pastebėjo, jog menininko darbas reikalauja ne tik talento, bet ir didžiulės emocinės stiprybės – prieš pasirodymus tenka susikaupti net ir būnant prastos nuotaikos, nes scenos darbas reikalauja profesionalumo ir gebėjimo veikti pagal scenarijų bet kokiomis aplinkybėmis.
Savanorystė jai tapo ne tik vertinga patirtimi, bet ir atradimų lauku – tiek apie save, tiek apie profesinį pasaulį.
Justė
Savanorystė Vilniaus universiteto kultūros centre man buvo itin vertinga patirtis. Čia turėjau galimybę sutikti šiltų ir įkvepiančių žmonių, kurie studijų pradžioje padėjo lengviau įsilieti į VU bendruomenę. Taip pat praplėčiau lankomų renginių ratą – atradau kultūrinių veiklų, kurių anksčiau nebuvau išbandžiusi, susipažinau su universiteto tradicijomis ir supratau, kodėl jos svarbios VU bendruomenei. Ši patirtis ne tik suteikė galimybę prisidėti prie renginių organizavimo, bet ir padėjo augti asmeniškai – tapau atviresnė naujoms patirtims bei dar labiau įvertinau grįžtamojo ryšio svarbą.
Karina
Prisijungiau prie Vilniaus universiteto kultūros centro savanorių gretų, nes studijuodama saulėtekyje norėjau bent kiek prisidėti prie universiteto gyvenimo, vykstančio tarp senamiesčio sienų. Man pavyko ne tik prisidėti, bet ir giliau susipažinti su menine bendruomene, jos darbu, tradicijomis bei kasdien išgyvenamomis emocijomis. VU Kultūros centras, kaip ir pati kultūra, yra gyvas ir dinamiškas. Čia nėra pasikartojančių patirčių. Ateikite padėti sustatyti kėdes ir reklaminius stendus ir atrasite save „Istorijų pasakojimo Sal(i)one“, besiklausant visai nepažįstamo žmogaus, kuris pasakoja apie itin jautrias savo gyvenimo patirtis dar didesniam būriui nepažįstamųjų. Skirkite vakarą tikrinti renginio bilietus ir išeisite mintyse apmąstydami ką tik pamatytą VU Dramos arba Kinetinio teatro spektaklį, o gal išgirdę koncertą Šv. Jonų bažnyčioje. Ir kai tarsite visada energijos kupinoms centro vadovėms „Iki pasimatymo!“, galbūt net nepajausite, bet jūsų pasaulis taps truputį didesnis.
Ir argi tai nenuostabu?
Lina
Prisijungimas prie VU Kultūros centro komandos tapo man įsimintina universitetinė patirtis. Turėjau galimybę ne tik prisidėti prie įvairių veiklų, bet ir augti asmeniškai. Esu dėkinga už viską – nuo šilto priėmimo į komandą iki nuolatinių patarimų, padrąsinimo, didžiulio pasitikėjimo, galimybės prisidėti prie renginių organizavimo, kūrybiškų projektų ir bendravimo su įkvepiančiais žmonėmis.