Naujienos

Gruodžio 20 d. 19:00 Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, kartu su trimis VU chorais Pro Musica, VU merginų choras „Virgo“, VU mišrus choras Gaudeamus (vadovė Rasa Gelgotienė) bei Vilniaus universiteto kamerinis orkestras (vadovas Modestas Jankūnas), skambės du išskirtiniai kūriniai, pažymintys svarbius jubiliejus muzikos pasaulyje:

M. K. Čiurlionio „Sanctus“ – kūrinys, skirtas paminėti 150-ąsias kompozitoriaus gimimo metines. Tai pirmasis „Klasika visiems“ projekto istorijoje atliekamas kūrinys a cappella.

Camille Saint-Saënso „Kalėdinė oratorija“ („Oratorio de Noël“) – kūrinys, sukurtas prieš 160 metų, kurį „Klasika visiems“ dalyviai jau yra atlikę 2018 m., o šiemet jis sugrįžta naujame skambesyje, minint kompozitoriaus 190-ąsias gimimo metines.

Sopranų ir altų registracija į jungtinį chorą jau baigta, tačiau iki lapkričio 30 d. kviečiame registruotis tenorus ir bosus  - KLASIKA VISIEMS 2025 | Camille Saint-Saëns „Kalėdinė oratorija“ („Oratorio de Noël“)

„Klasika visiems 2025“ – vienas iš VU Kultūros centras kalėdinių renginių ciklo.

Kviečiame sekti mūsų socialinius tinklus ir nepraleisti kvietimų į šventinius pasirodymus – išsirinkite sau tinkamiausią kalėdinio vakaro nuotaiką.

Švęskime Kalėdas kartu!

Vilniaus universiteto (VU) dramos teatras, tęsiantis ilgametę kūrybinę tradiciją, lapkričio 22, 23 d. 18.00 val. kviečia žiūrovus į spektaklį „Žadėtoji“. Šis kūrinys – savita Williamo Shakespeare’o tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ interpretacija, kviečianti naujai pažvelgti į šeimos vaidų įtaką, asmeninės atsakomybės svarbą ir žmonių santykių subtilybes. Spektaklio režisierė – Felicija Feiferė, o spektaklio rodymus organizuoja VU Kultūros centras.

„Žadėtoji“ – tai gilus W. Shakespeare’o pjesės perskaitymas, kuriame Džuljeta įkūnija Pažadą – viltį, kad galima nutraukti amžiną nesantaiką, tačiau kartu ir liūdną neišsipildymą dėl įsišaknijusių praeities klaidų. Klasikinės pjesės fone moderniai analizuojamos tėvų ir vaikų santykių, meilės sudėtingumo, likimo ženklų ignoravimo ir atsakomybės už savo veiksmus temos.

Spektaklio premjera, įvykusi praėjusių metų gruodį, sulaukė pasisekimo. Žiūrovai įvertino originalų režisūrinį sprendimą, erdvės gylį kuriančias vizualizacijas, lakonišką, subtilią scenografiją, įspūdingą choreografiją, emociškai gilias scenas ir klasikinės temos aktualumą šiandienos kontekste.

„Praeities nuodėmės siūlas jungia ir apraizgo dviejų šeimų gyvenimo istoriją. Nepastebint pranašiškų likimo ženklų, vis giliau klimpstama į tragišką baigtį. „Romeo ir Džuljeta“ – ne vien dėl siužeto įdomus kūrinys. Jis intriguoja ir dėl jame slypinčio paslapties kodo“, – pasakoja spektaklio režisierė F. Feiferė.

Ji pabrėžia, kad spektaklio kūrimo procesas buvo neįtikėtinai sudėtingas, tarsi pats autorius kerštavo už savarankiškus prasmių akcentus.

„Aktoriai, kaip patys pripažino, nebuvo pasiruošę tokiam krūviui – laiko ir darbo sąnaudoms. Tokia darbo patirtis atskleidė klasikinio kūrinio įgyvendinimo scenoje kainą, smarkiai paaugino visus kaip asmenybes. Suprasti ir įgyvendinti – ne tas pats. Mūsų laukia ilga kelionė, kol spektaklis iki galo subręs kokybiškai. Kaskart spektaklį rodant jis keisis ir mes esame tam pasiruošę“, – apie nenutrūkstamą kūrybinį procesą pasakoja spektaklio režisierė F. Feiferė.

Spektaklio rodymus organizuojančio VU Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė pabrėžia spektaklio svarbą ne tik teatrui, bet ir visuomenei: „Šis laikui nepavaldus kūrinys buvo kuriamas beveik dvejus metus, ir tai buvo ilgas, sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik didelės kūrybinės komandos atsidavimo, bet ir ypatingo aktorinio pasirengimo. Kurti spektaklius pagal klasikinę dramaturgiją – nepaprastas iššūkis, nes šie kūriniai turi savo istoriją ir tradicijas, tačiau taip pat reikalauja šiuolaikinio požiūrio, kuris sugebėtų juos atgaivinti ir suteikti naują gyvenimą. Vilniaus universiteto studentai, vaidinantys kaip tikri profesionalai, šiuo spektakliu praneša žinią, kad Vilniuje atgimsta teatras, kuris yra vertas platesnės publikos dėmesio ir vertinimų.“

Spektaklis pasižymi ne tik išskirtine klasikinio kūrinio interpretacija, bet ir kūrybiniu bendradarbiavimu su ypatingais profesionalais. Ilgametės teatro „Meno fortas“ scenografės dailininkės Nadeždos Gultiajevos kurta lakoniška scenografija, atidus kostiumų dizainas spektakliui „Žadėtoji“ suteikia subtilų estetinį atspalvį. Klasikinę tragediją šiuolaikiškumo pripildo ir nuo buitinio realizmo atitolina specialiai šiam spektakliui kurtos vaizdo projekcijų menininko Linarto Urniežiaus erdvinės vaizdo projekcijos, diktuojančios besikeičiančią veiksmo vietos atmosferą. Sudėtingos veikėjų išgyvenamos emocijos ir dramatiški kontekstai ypatingu būdu išreiškiami choreografų Agnės Rickevičienės bei trenerio Vileno Artiuniano Moreno kurtais šokių kovos intarpais.

VU dramos teatras, veikiantis nuo 1570-ųjų, yra svarbi VU ir Lietuvos kultūros dalis. Teatro kolektyvas, vedamas režisierės F. Feiferės, dar kartą įrodo, kad klasikinis teatras, paįvairintas modernia interpretacija, gali būti įkvepiantis, gyvas ir aktualus. Spektaklis „Žadėtoji“ – tai galimybė naujai atrasti W. Shakespeare’o kūrybą ir pasinerti į gilų dialogą su esminėmis žmonijos vertybėmis.

Spektaklio „Žadėtoji“ rodymai vyks lapkričio 22 ir 23 d. 18.00 val. VU Teatro salėje (Universiteto g. 3, Vilniuje). Bilietus į spektaklį galite įsigyti čia.

Vilniaus universiteto mišrus choras „Pro musica“, vadovaujamas Rasos Gelgotienės, išvyko gastrolių į Prancūzijos sostinę, kur garsiojoje menininkų šventovėje – Paryžiaus Šv. Roko bažnyčioje – lapkričio 8 ir 9 d. kartu su vietos choru „Choeur de Paris“ atliks Giuseppe‘s Verdi „Requiem“.

Paryžiaus Šv. Roko bažnyčia nuo XIX a. vadinama menininkų bažnyčia, nes čia buvo laidojami, pagerbiami ir koncertavo daugelis prancūzų menininkų, muzikų ir kompozitorių. Čia amžino poilsio atgulė tokie žymūs Prancūzijos veikėjai ir menininkai kaip enciklopedininkas D. Diderot, dramaturgas P. Corneille, garsusis Versalio sodų architektas André le Notre. Bažnyčioje vyko daugelio svarbių muzikinių kūrinių premjeros, tarp kurių H. Berliozo „Iškilmingųjų mišių“ pirmasis atlikimas 1825 m.

Šventovė tapo kultūrine erdve, kurioje vyksta ne tik religinės apeigos, bet ir muzikiniai renginiai. Nenuostabu, kad čia siekia koncertuoti ne tik vietos, bet ir užsienio kolektyvai. Taip G. Verdi „Requiem“ atlikimui joje jėgas suvienys prancūzų ir lietuvių chorai, grieš Paryžiaus „Musici Europae“ orkestras. Diriguos garsus vokiečių kilmės maestro Till Aly, žinomas kaip Sylvaino Cambrelingo mokinys ir tradicijų tęsėjas, dirigavimo taip pat mokęsis ir pas Fabio Luisi, Lietuvos publikai žinomo iš Metropolitan Live Cinemas transliacijų.

„Atlikti Verdi „Requiem“ Paryžiuje mūsų chorui ne tik didelis iššūkis bei garbinga misija, bet ir didžiulė mokykla – repetuosime ir dirbsime kartu su tokiu garsiu menininku kaip dirigentas Till Aly“, – pabrėžė choro „Pro musica“ meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.

Italų kompozitoriaus G. Verdi „Requiem“ laikomas vienu reikšmingiausių XIX a. sakralinės muzikos opusų, jungiančių operinę ekspresiją ir liturginę struktūrą. Tai vienas iš nedaugelio didžiausio operų kūrėjo parašytų sakralinių kūrinių, kuriame jaučiama stipri dramatinė įtampa ir emocinis intensyvumas. Kūrinys pasižymi dideliais kontrastais – nuo griausmingo „Dies irae“ iki jautrių solistų epizodų, išreiškiančių tiek baimę, tiek viltį. Nors tai religinis kūrinys, šis „Requiem“ dažnai atliekamas kaip koncertinis veikalas, kuriame žmogaus santykis su mirtimi atskleidžiamas ne dogmatiškai, o žmogiškai.

VU mišrus choras „Pro musica“ iš šalies kolektyvų išsiskiria pasirinkta repertuarine kryptimi – jis atlieka didžiąsias klasikos partitūras, rengia originalias tematines programas, dažnai pristatydamas Lietuvoje retai atliekamus ar sudėtingus opusus. Choras jau yra atlikęs G. Verdi „Requiem“ 2011 m. Danijoje, Kopenhagos katedroje, ir 2012 m. Kazachstane, Astanos filharmonijoje. Taip pat „Pro musica“ repertuare  skambėjo tokie klasikos šedevrai kaip W. A. Mozarto „Requiem“, Rossini „Stabat mater“ ir „Mažosios iškilmingos mišios“, A. Dvořáko „Stabat Mater“, J. S. Bacho ir A. Vivaldi „Magnificat“, S. Rachmaninovo „Nakties vigilija“, A. Bruknerio Mišios f-moll, Beethoveno IX simfonija ir kt.

Koncertai vyks lapkričio 8 d., šeštadienį, 20.30 val. ir lapkričio 9 d., sekmadienį, 15 val. Paryžiaus Šv. Roko bažnyčioje (269 rue Saint-Honoré, Paris 1er).

Straipsnio autorės: Viltė Liaudinskaitė (VU Medicinos fakultetas), Gabija Antanavičiūtė (VU Matematikos ir informatikos fakultetas), Emilija Ruškytė (VU Istorijos fakultetas), Ieva Navickaitė (VU Istorijos fakultetas), Laura Dičiūnaitė (VU Teisės fakultetas)

Šiemet Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis (VU Ansamblis) mini 85-erių metų jubiliejų – gražų amžių, kuriame telpa ištisos kartos, jų šokiai, dainos ir draugystės. Prieš kurį laiką dalinomės pasakojimu apie VU Dainų ir šokių ansamblio pradžią, kai dar 1940-aisiais šokio ir dainos kibirkštį Vilniaus universitete įžiebė studentė Genovaitė Dumčiūtė–Breichmanienė. Šiandien istoriją pasakojame toliau – gilinamės į okupuotos Lietuvos laikmetį, kai Ansamblis ne tik gyvavo režimo sąlygomis, bet ir tapo tylia lietuviškumo saugojimo erdve.

Nuotraukoje VU ansambliečiai Vilniaus fone, 1965 m. Nuotrauka saugoma VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamente, apsk. nr. F98-F371

Tautiškumo išsaugojimas sovietmečiu

Jaunam šių dienų žmogui gali būti nelengva įsivaizduoti, kaip įmanoma užsiimti tautine veikla okupuotoje šalyje. Kaip dainuoti lietuvių liaudies dainas, šokti tradicinius šokius ir vilkėti tautinį kostiumą, kai net pats žodis „folkloras“ laikomas pavojingu? Kaip atitikti tuometines normas, kai viduje su jomis nesitapatini? Atsakymus geriausiai žino tie, kurie tuo laikotarpiu kūrė ir gyveno Ansamblyje.

Nuotraukoje ilgametės VU Ansamblio šokėjų grupės vadovės Elena Morkūnienė (kairėje) ir Tamara Kalibataitė (dešinėje), 1975 m. Nuotraukos autorius Jonas Juknevičius. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-077960

Apie Ansamblio veiklą sovietmečiu straipsnyje „Širdžių tiltais, plojimų bangomis per septynetą dešimtmečių“ rašo ansamblietė Birutė Liauškienė. Ji prisimena nerašytą, tačiau griežtai įgyvendintą draudimą tarti žodį „folkloras“: „Jis turėjęs rodyti „žalingą nukrypimą į lietuviškąjį nacionalizmą“. O plačioje tėvynėje, realizuojančioje tautų susiliejimo politiką, likusią iš Stalino laikų, jo bijota labiau nei kipšo. Tad – jokio folkloro, tik „liaudies kūryba“. Nors VU Dainų ir šokių ansamblis formaliai nėra folkloro ansamblis, koncertuose folkloro elementų pasitaiko neretai – žiūrovai gali išgirsti tradicinių kanklių, ragų, daudyčių ar skudučių skambesį, sutartines. Folkloriniai šokiai, dainos lydi ir kiekvieną ansambliečių šventę ar vakaronę, praturtindami juos ne tik linksmybėmis, bet ir gilesne kultūrine patirtimi. Taigi, prasmė išlieka ta pati: folkloras – tradicijos – jungia žmones, liudija jų tapatybę ir leidžia jaustis bendruomenės dalimi. Iš pirmo žvilgsnio toks draudimas atrodo gan keistai – juk folkloras ir yra liaudies kūryba, tad kodėl vieną sąvoką vartoti leidžiama, o kitos – ne? Atsakymas slypi sovietinės ideologijos logikoje. 

Sovietmečiu valdžiai reikėjo kultūros, „puošiančios“ režimą ir nekeliančios jam grėsmės. „Liaudies kūryba“ – sąvoka, pabrėžianti procesą bei leidžianti parodyti, kad liaudis kuria kažką gražaus, linksmo ir tarsi atlieka neutralaus dekoro funkciją. Žodis „folkloras“ kėlė daug asociacijų su tautos tradicijomis, šaknimis, istoriniu atminimu, savitumu, tapatybe. Kitaip tariant, jis atverdavo duris į lietuvybę, o sovietinei sistemai tai buvo pavojinga. Šiandien laisvai, net nesusimąstydami vartojame norimas sąvokas, drąsiai tariame žodį „folkloras“, tradiciją vadiname tikruoju vardu, o juk vos prieš kelis dešimtmečius tokie patys ansambliečiai turėjo galvoti, ką leidžia tuometinės sistemos rėmai. Tai primena, jog dabar turime daugiau nei tik žodžių laisvę – turime galimybę atvirai puoselėti lietuvišką kultūrą.

 Nuotraukoje VU Ansamblio kanklininkės ansambliečių fone, 1978 m. Nuotraukos autorius Tadas Žebrauskas. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 1-25263

Tylus pasipriešinimas

Ansamblis buvo taiklus žaidėjas ir išmoko sovietmečio „žaidimo“ taisykles. Nors kolektyve buvo komjaunuolių, stebinčių vidinę drausmę, tiek tautinio kostiumo dėvėjimas, tiek koncertinių programų turinys suteikė erdvę matyti ir kurti lietuviškumą, kas okupacijos akivaizdoje buvo neįkainojamai svarbu. Ansamblyje cirkuliuoja ir įvairių istorijų apie subtilius ženklus, kuriais ansambliečiai tarsi priešinosi sovietų okupacijai. Pavyzdžiui, šmaikšti istorija apie šokėją, kuri „Blezdingėlės“ šokio metu scenoje su nosinaite ironiškai nušluostė nosį Stalino skulptūrai, kabėjusiai ant sienos. Kitas įsimintinas vaizdas – ansambliečiai 1988 m. Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus“ mojantys Lietuvos vėliavėlėmis. Tuometiniai ansambliečiai dalinasi, jog drąsos išsitraukti pačių gamintas ir kostiumuose slėptas vėliavėles tikrai reikėjo, o išsitraukus teko sulaukti ne vieno išsigandusio žvilgsnio bei stebėti nusuktas televizijos kameras. 

Nuotraukoje VU Ansamblio 20-mečio jubiliejinis koncertas, scenoje atliekama „Blezdingėlė“, 1964 m. Nuotraukos autorius K. Kalnaitis. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-022805

Griežti sovietinės sistemos rėmai nesugebėjo užgniaužti ansambliečių noro ir drąsos puoselėti lietuvišką tapatybę. Ansamblio istorijoje šiltai ir pagarbiai minimas 1952–1962 metais Ansamblio meno vadovu buvęs Vladas Bartusevičius – žmogus, gebėjęs ne tik vadovauti, bet ir įkvėpti kitus. Jau minėtame B. Liauškienės straipsnyje rašoma apie brangaus vadovo stiprybę: „jo drąsos ir sumanumo dėka pirmą kartą po ilgų Sibiro tremties ir baimių metų būtent VU Ansamblis susikaupęs viešai koncerte uždainavo „Lietuva brangi“, taip įteisindamas šį nepamirštamą, bet viešai slėptą Tėvynės himno pakaitalą.“ Tokie žingsniai liudijo daugiau nei muzikinę tradiciją. 

Nuotraukoje VU Ansamblio nariai Gedimino kalno fone, 1979 m.  Nuotraukos autorius Algis Palionis. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 1-26845

,,Koncertas sekasi puikiai. Beveik po kiekvienos dainos ar muzikinio kūrinio mums ,,bisuoja“. Apgulti visi praėjimo takai, palangės. Minia prie durų ir už jų. Ir kažkas iš mūsiškių ar salės pašnibždom, bet visiems girdint, paprašo: ,,Vadovėli, pagiedokim ,,Lietuva brangi“. <...> Suvirpa kanklių stygos, pasigirsta birbynės melodija… ,,Lietuva brangi, mano Tėvyne…“ <...> Mes iš scenos matome – daugelio moterų akyse ašaros. Džiaugsmo, pasididžiavimo ir meilės ašaros. O lūpos kartu su mumis kartoja brangius poeto žodžius…“ – savo prisiminimuose teigė ansamblietis, žurnalistas Stasys Arnašius.

Kasdienybė už kulisų

Nepaisant sovietmečio suvaržymų, Ansamblyje egzistavo ir studentiška kasdienybė, kupina repeticijų ir koncertų, draugysčių, nuotykių, linksmų istorijų, su kuriomis nesunkiai susitapatintų ir dabartiniai studentai. Apie tokią VU Ansamblio kasdienybę sovietmečiu mums liudija užrašyti orkestro birbynių vadovo Algio Kirilausko prisiminimai: „Ansamblio gyvenimas kunkuliavo: repeticijos, koncertai, išvykos, kelionės, vasaros stovyklos. <...> Vieną vasarą stovyklavome Grigiškėse, pionierių stovykloje. Apgyvendino mus gal dešimtyje namelių. Repeticijos repeticijomis, o vakarais kuris nors namelis rodo programą – koncertuoja. Kai visi pasirodė, atėjo eilė ir mūsų vadovų nameliui. Reikia parodyti, kad mes irgi ne pėsti. Į estradą ėjome su degančiais fakelais ir pradėjome savo programą. Ką sugalvojome, ką sugebėjome, tą ir rodėme. <...> Ansambliečiai karštai ir ilgai mums plojo.“

Apie ansamblio vidinį gyvenimą sovietmečiu taip pat pasakoja unikalus šaltinis – orkestrantės skudutininkės Birutės Gučaitės dienoraštis, rašytas 1956-1965 metais ir skirtas būtent Ansambliui. Skaitydami sužinome apie koncertų galybę, ansamblio laimėjimus, koncertines programas bei sudėtis. Orkestrantė paskaičiavo, kad per šešerius metus (1956-1962 m.) Ansamblis koncertavo net 218 kartų.

 Nuotraukoje VU Ansamblio 500-asis koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, scenoje atliekamas „Aštuonnytis“, 1963 m. Nuotraukos autorius Algimantas Šarkis. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-010272

Tokie kiekiai koncertų reiškė tiek ansambliečių, tiek vadovų atsidavimą ne tik sceniniam ambicingų meninių programų atlikimui, bet ir beatodairiškai skirtą laiką Ansambliui kaip bendruomenei ir laisvalaikio praleidimo būdui. Ne veltui B. Gučaitė apie pasiruošimą koncertams juokavo: „Profesionalai tai daro per 6 mėn., ansamblis – per 3, ir dar reikia pasiruošti sesijai <…> Matyt teks ansambliečiams praleisti daug paskaitų. Dirbame rytais ir vakarais“. Nors istorinės aplinkybės buvo kitokios, Ansamblio vidinis gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo šiandienos – džiaugsmas po sėkmingų pasirodymų, nuovargis po ilgo koncertų maratono, vidiniai nesutarimai ir rūpestis dėl artėjančių konkursų. Nepagražintas, intensyvus, bet savas ir brangus kiekvienam, kas jame dalyvavo – toks buvo ir yra tikrasis Ansamblio gyvenimas.

 Nuotraukoje VU Ansamblio šokėjai pasirodo Universiteto 400 metų jubiliejaus šventiniame koncerte Vilniaus sporto rūmuose, 1979 m. Nuotraukos autorius Vladimiras Gulevičius. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-082297

Ansamblio dvasia – žmonės

Kiekvienas laikmetis palieka savo ženklą. Ansambliui sovietmečiu teko gyventi rėmuose, tuo pat puoselėjant tautiškas melodijas, saugojusias lietuvybę. Pažymėdami 85-ąją gyvavimo sukaktį prisimename, kaip Ansamblis tapo ir išlieka ne tik menine, bet ir dvasine atrama ištisoms studentų kartoms. Per visus savo gyvavimo metus Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis augo, tobulėjo ir kūrė. Nepaisant įvairių istorinių aplinkybių, Ansamblio žmonės tvirtai puoselėjo lietuviškas vertybes, o jo studentiška dvasia išliko ta pati. Tą liudija ilgamečio Ansamblio meno vadovo V. Bartusevičiaus žodžiai, palikti ansamblietės dienoraštyje: „Visko būna kolektyve – ir džiaugsmo, ir liūdesio, pasisekimų ir nesėkmių. Kad ir kažin kaip svarbūs atrodo jie pradžioje, pamažu išdyla iš atminties. Viena niekada neišdils – žmonės. Jie – tikrasis ansamblio gyvenimas. Ir kada matai, kad kolektyvas padėjo jiems pamilti kūrybą, meną, vadinasi, dirbta ne veltui.“

Nuotraukoje folkloro festivalio „Skamba, skamba kankliai“ metu Katedros aikštėje šoka VU Ansamblio šokėjai, 1981 m. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-083619

Šiandien, kai Ansamblis mini 85-ąjį jubiliejų, šios istorijos primena, kad už kiekvieno koncerto, už kiekvieno pasirodymo slypi žmonių atsidavimas, jų valia, meilė scenai, Lietuvai ir vienas kitam. Nuo nedidelio merginų šokių ratelio iki šiandieninio Ansamblio – tai kelionė, praeitį ir dabartį sujungianti į gyvąją tradiciją.

Daugiau informacijos apie artėjančius renginius, skirtus paminėti 85-ąją sukaktį, galima rasti VU Dainų ir šokių ansamblio tinklalapyje www.ansamblis.vu.lt/jubiliejus.

Šaltiniai

Spauda ir literatūra:

• „Interviu su savimi“, Stasys Arnašius, 2008;
• „Mano gyvenimas“, Algis Kirilauskas, 2010-09-10 (saugomas asmeniniame žurnalisto, VU Ansamblio alumno Romo Gurklio archyve);
• „Širdžių tiltais, plojimų bangomis per septynetą dešimtmečių“, Birutė Liauškienė, 2010, žurnalas „Santara“, Nr. 71, https://santaranorkus.lt/santara-2010-ziema-2/.

VU Ansamblio archyvas:

• Daivos Čičinskienės prisiminimai, saugomi asmeniniame VU Ansamblio archyve (2025-10-11);
• Emilijos Ruškytės referatas  „Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblio dokumentinio paveldo analizė“, 2025;
• Genovaitės Dumčiūtės-Breichmanienės prisiminimai, saugomi asmeniniame VU Ansamblio archyve (2006-07-27).

Archyvinė medžiaga:

• Birutės Gučaitės dienoraštis, 1956-1965 (saugomas asmeniniame žurnalisto, VU Ansamblio alumno R. Gurklio archyve);
• Fotografija iš fondo F98, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriuje;
• Fotografijos, saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Vilniaus universiteto Dramos teatras šią vasarą žengė svarbų žingsnį tarptautinio pripažinimo link – tapo asociacijos International Amateur Theatre Association (AITA/IATA) asocijuotu nariu. Narystė, drauge su kitų pasaulio mėgėjų teatrų narystėmis, buvo patvirtina susirinkus asociacijos Generalinės asamblėjai, festivalio „Mondial du Théâtre“ metu. Ši iniciatyva yra reikšmingas pasiekimas VU Kultūros centro teatro bendruomenei ir gera žinia Lietuvos universitetinių teatrų tinklui.

Kelias į tarptautinį pripažinimą

AITA/IATA – tai pasaulinė nevyriausybinė organizacija, vienijanti mėgėjų teatrus, nacionalinius centrus ir individualius kūrėjus iš daugiau nei 80 šalių visuose žemynuose. Nuo 1957 m. ši asociacija kartu su mėgėjų teatru „Studio de Monaco“ kas ketverius metus organizuoja festivalį „Mondial du Théâtre“, kuris laikomas vienu svarbiausiu tarptautiniu mėgėjų teatro renginiu pasaulyje.

Narystė AITA/IATA suteikia Vilniaus universiteto Dramos teatrui galimybę dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, rengti bendrus projektus su kitais teatrais, dalintis kūrybinėmis patirtimis ir pristatyti Lietuvos universitetinį teatrą platesnei auditorijai. Be to, narystė suteikia teisę balsuoti dėl asociacijos sprendimų Generalinės asamblėjos metu, užtikrinant aktyvų dalyvavimą tarptautinėje teatro bendruomenėje. „Tai ne tik simbolinis žingsnis – tai kvietimas į pasaulinį mėgėjų teatrų tinklą, kuriame skatinama kūrybiškumo, kultūrų įvairovės ir bendrystės dvasia,“ – teigia VU Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė.

Festivalis „Mondial du Théâtre“ 2025

2025 m. rugpjūčio 20–27 d. Monake vykęs festivalis „Mondial du Théâtre“ – jau 18-oji šio tarptautinio mėgėjų teatro renginio tradicija – vyko dviejose pagrindinėse Monako scenose: Théâtre Princesse Grace ir Théâtre des Variétés. Abi šios erdvės įsikūrusios Monako centre ir yra svarbios šalies kultūrinės veiklos centrai. Théâtre Princesse Grace garsėja savo elegantišku interjeru ir puikia akustika, o Théâtre des Variétés tradiciškai siejamas su žymiais tarptautiniais renginiais.

Festivalio organizatoriai siekė sudaryti galimybę žiūrovams per vieną vakarą išvysti kuo daugiau pasirodymų – todėl kiekvienas spektaklis truko ne ilgiau kaip valandą, o vienos dienos programoje buvo pristatomi net trys skirtingų šalių pasirodymai. Dauguma jų buvo sukurti pagal nacionalinę dramaturgiją, nes organizatoriai skatino trupes pristatyti savo šalies teatro tradicijas ir kūrybos savitumą.

Tačiau festivalis neapsiribojo vien spektaklių rodymu. Intensyvią programą papildė kūrybinės dirbtuvės, skirtos fizinio teatro technikoms ir improvizacijai. Buvo organizuojami renginiai tinklaveikai, o rytais – atviros diskusijos, kuriose aptarti praėjusios dienos spektakliai. Diskusijas vedė profesionalūs teatro kritikai, skatindami gilesnį supratimą apie kūrybos procesus ir kultūrinius kontekstus. Kiekviena veikla sulaukė didelio dalyvių dėmesio, paversdama festivalį ne tik pasirodymų, bet ir idėjų mainų erdve.

Svarbi festivalio dalis buvo Tarptautinės mėgėjų teatro asociacijos (AITA/IATA) Generalinė asamblėja, kurios metu buvo priimti strateginiai sprendimai ir išrinkta nauja asociacijos prezidentė iš Suomijos – Sofia Wegelius.

Karališkosios šeimos dėmesys festivaliui

„Mondial du Théâtre“ festivalį tradiciškai globoja Monako Princas Alberto II. Festivalio organizatoriai džiaugiasi ilgus metus trunkančiu nuosekliu karališkosios šeimos palaikymu šalies kultūros ir tarptautinių meninių iniciatyvų plėtrai.

Šis ryšys turi ir istorinį tęstinumą – viena iš pagrindinių festivalio erdvių, Théâtre Princesse Grace, buvo įkurta 1981 metais princesės Grace iniciatyva, siekiant skatinti teatro meną ir kūrybą Monako kunigaikštystėje. Tad karališkosios šeimos dėmesys šiam festivaliui simbolizuoja ne tik pagarbą tradicijai, bet ir tvirtą įsipareigojimą kultūros sklaidai bei tarptautiniam bendradarbiavimui.

Vilniaus universiteto Kultūros centro veiklos kryptis

Vilniaus universiteto Kultūros centras nuosekliai stiprina tarptautinius ryšius kultūros srityje, skatindamas kūrybinių mainų iniciatyvas ir bendradarbiavimą su užsienio partneriais. Narystė tarptautinėje AITA/IATA asociacijoje – tai svarbus žingsnis, atveriantis naujas galimybes Vilniaus universiteto Dramos teatrui dalyvauti pasaulinio masto projektuose, pristatyti Lietuvos kultūrą tarptautinėje erdvėje ir prisidėti prie akademinės bendruomenės kūrybinio augimo.

Šiuo metu VU Kultūros centras ruošiasi dar vienam reikšmingam tarptautiniam įvykiui – pasauliniam universitetų teatrų kongresui „XIII World Congress of the International University Theatre Association (AITU-IUTA)“, kuris vyks Vilniaus universitete 2026 metų liepos mėn.. Šis kongresas taps svarbia platforma stiprinti kultūrinius mainus, megzti naujas partnerystes ir pristatyti Lietuvos universitetinio teatro tradicijas tarptautinėje scenoje. Daugiau informacijos: www.congress2026.kc.vu.lt

Kviečiame į istorijų pasakojimo dirbtuves su Milda Varnauskaite!

REGISTRUOKIS

Dirbtuvės nemokamos. Registracija būtina.
Dalyvauti gali tik Vilniaus universiteto studentai ir darbuotojai.

VU Kultūros centras kviečia istorijų pasakojimo meno mėgėjus į pirmąjį 2025/2026 mokslo metų „Istorijų pasakojimo sal(i)oną“! 56-asis Vilniaus universiteto storytelling'o vakaras vyks lapkričio 11 dieną, antradienį, 19 val. VU Mažosios aulos kavinėje, Universiteto g. 3, o jo tema bus TABU – istorijos apie draudimus ir išsiveržimus iš jų.

Visai Lietuvai minint 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, koncerto „Aš padainuosiu dainų dainelę“ rengėjai kviečia pasiklausyti, kas įkvėpė menininko kūrybą ir kokį pavidalą liaudies melodijos įgijo jo išdailose.

Spalio 25 d. 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje žiūrovai panirs į M. K. Čiurlionio pasaulį – nusikels į Druskininkų, Plungės apylinkes, kuriose skambėjo M. K. Čiurlionį žavėjusios liaudies dainos, išgirs ir pajus jas kompozitoriaus ausimis ir širdimi. Renginio sumanytoja Milda Ričkutė tikisi, kad žiūrovus sudomins „kiek neįprasta koncerto pateikimo forma“: chorai dainuos M. K. Čiurlionio harmonizacijas, o folkloro ansambliai – jas galėjusias įkvėpti autentiškas liaudies dainas. Taip, pasak M. Ričkutės, klausytojai galės „pajausti kompozitoriaus meninius siekius, palyginti autentišką dainos skambesį su tos pačios dainos išdailomis“.

M. K. Čiurlionis aiškiai suvokė savo ir amžininkų kompozitorių misiją: „Mūsų credo – tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika.“ Norėdamas, kad liaudies dainos plačiai skambėtų ir vienytų atgimstančią Lietuvą, jis ėmėsi savo ir kitų surinktų dainų harmonizuoti chorams. Kompozicijos „Bėkit, bareliai“, „Beauštanti aušrelė“, „Oi, giria, giria“ ir kitos dabar yra neatsiejama chorų repertuaro dalis, bet tai, nuo ko, jas kurdamas, atsispyrė M. K. Čiurlionis, kaip jo išgirstos ar rinkiniuose užrašytos dainos galėjo skambėti liaudies dainininkų lūpose, vis dar žadina smalsumą.

Ieškant M. K. Čiurlionio kūrybos šaltinių, M. Ričkutei teko ir rekonstrukcinio, ir detektyvinio darbo, išryškėjo kompozitoriaus ir liaudies dainininkų sąveika. „Užsimiršusi laikmetyje, pirmiausia pradėjau ieškoti Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų archyvuose, bet supratau, kad tuo metu dar niekas plačiai neužrašinėjo liaudies dainų ir jokių garso įrašų nėra, o ankstyviausieji pateikėjai tas dainas jau galėjo būti išmokę choruose, dainuodami Čiurlionio kompozicijas. Bet radau nemažai pateikėjų, kurie, nors ir vėlai užrašyti, padainavo labai tradiciškai, vietovės maniera,“ – pasakoja ji. Dalį dainų koncerto atlikėjai atkūrė iš pirmųjų (Liudviko Rėzos, Simono Stanevičiaus, Christiano Bartscho, brolių Antano ir Jono Juškų) lietuvių liaudies dainų rinkinių, kuriais naudojosi ir M. K. Čiurlionis, dalies mokėsi iš archyvuose rastų panašių dainų variantų garso įrašų.

Koncerte „Aš padainuosiu dainų dainelę“ autentiškas įvairių etnografinių regionų dainas dainuos Vilniaus folkloro ansamblis „Labingis“ (vad. Milda Ričkutė) ir Vilniaus universiteto (VU) folkloro ansamblis „Ratilio“ (vad. Vilius Marma), M. K. Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas – Vilniaus mišrus choras „Dobilas“ (vad. Ignas Garla), VU Dainų ir šokių ansamblio choras (vad. Dovilė Mačiukaitė-Krasauskienė, chormeisterė Liana Marija Maliauskaitė), vargonais gros Vidas Pinkevičius.

Renginį organizuoja VU Kultūros centras.

Šiemet Vilniaus universiteto Kultūros centras kviečia natas pažįstančius ir dainavimo patirties turinčius muzikos mylėtojus prisijungti prie kasmetinio muzikinės bendrystės projekto „Klasika visiems“.

Išskirtinis metų pabaigos koncertas įvyks gruodžio 20 d., 19.00 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje.

Šių metų programoje skambės:

150-ąsias gimimo metines švenčiančio M. K. Čiurlionio „Sanctus“
Beje, tai pirmasis „Klasika visiems“ projekte atliekamas kūrinys a cappella!

190-ąsias gimimo metines mininčio Camille Saint-Saënso „Kalėdinė oratorija“ („Oratorio de Noël“), jau kartą atlikta „Klasika visiems“ projekte 2018 metais.

Didingiems kūriniams gyvybę suteiks žinomi Lietuvos solistai: 
Gunta Gelgotė, 
Nora Petročenko, 
Juozas Janužas, 
Dainius Puišys, 
„Pro Musica“ choro solistės Vita Rimienė ir Julija Snežko.

Be to, šventinį vakarą Šv. Jonų bažnyčioje pasirodys trys VU chorai – „Gaudeamus“, „Pro musica“ ir „Virgo“ (vadovė Rasa Gelgotienė), taip pat, VU kamerinis orkestras (meno vadovas Modestas Jankūnas).
„Klasika visiems 2025“ diriguos Vilniaus universiteto chorų vadovė – Rasa Gelgotienė.

Tapk muzikinės bendrystės dalimi

Projekto dalyviais gali tapti visi, mylintys klasikinę muziką, pažįstantys muzikos raštą ir norintys muzikuoti gyvai.

Registracija vyksta iki lapkričio 30 d.: https://forms.gle/oBatJ5KFvPQWb5jx9

Projekto dalyvio mokestis – 15 €. Visi atrinkti choro dalyviai gaus el. laišką su nuoroda dalyvio mokesčio apmokėjimui. Mokėjimą būtina atlikti iki lapkričio 30d. Vietų skaičius ribotas, todėl kviečiame neuždelsti.
Po apmokėjimo automatiškai gausite el. laišką su nuoroda į uždarą Facebook grupę, kur rasite natas, mokomąją medžiagą bei visą informaciją apie pasiruošimo sesiją ir koncertą.

Gavus natas ir balsų partijų įrašus, dalyviai ruošiasi namuose, o gruodžio 20 d. nuo 10 val. vyks pasirengimo sesija su visais choristais ir orkestru Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, po kurios – iškilmingas koncertas 19:00 val.

„Klasika visiems“ – atviras projektas, suburiantis įvairiausių socialinių sluoksnių ir amžiaus grupių atstovus. Įveikiamas net ir kalbos barjeras, nes muzikos kalba – universali.

Projekto tikslas – klasikinę muziką ir dainavimą mėgstančius žmones įtraukti į gyvą muzikavimą, priartinti juos prie klasikinės muzikos lobyno, bendrame skambesyje suvienyti visų mėgstančiųjų muziką balsus ir skleisti kūrybingo bendradarbiavimo idėjas.

Šių metų projektas – jau tryliktas. Daugiau apie „Klasika visiems“:
https://www.kultura.vu.lt/projektai/klasika-visiems

Projekto rėmėjai: UAB  Paulig Lietuva, UAB Didakta
Organizatorius: Vilniaus universiteto kultūros centras

VU Kultūros centre po vienu stogu gyvena dešimtmečius tradicijas puoselėjantys kolektyvai, kurių koncertai ir premjeros nuolat kviečia į aukšto meninio lygio patirtis. Sekite naujienas ir artimiausius renginius VU KC soc. tinkluose bei svetainėje:

https://www.instagram.com/vukulturoscentras/
www.kultura.vu.lt

Aktyviai šalyje ir užsienyje koncertuojantis Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ mini 45-ąsias įkūrimo metines ir spalio 18 d. 19 val. klasikinės bei chorinės muzikos gerbėjus kviečia į premjerą Šv. Jonų bažnyčioje. Pirmą kartą Lietuvoje skambės šiuolaikinio švedų kompozitoriaus Mårteno Janssono kūrinys „Missa popularis“ chorui ir styginių orkestrui.

ĮSIGYTI BILIETUS GALITE čia!