„JEIGU VILTIS BŪTŲ APČIUOPIAMA, JĄ SUĖSTŲ KIEKVIENAS PARŠAS...“
Balandžio 27, 28, 29 d. Vilniaus universiteto teatro Dramos trupė MINIMUM pristatė savo naujojo spektaklio "Bėk, Beatriče, bėk" premjerą, sukurtą pagal J. Grušo dramą "Meilė, džiazas ir velnias". Žiūrovai galėjo stebėti, kaip grumiasi gėris ir blogis, meilė ir velnias. Scenoje emocijų kaita tiesiog virte virė. Daugiau nei valandos trukmės spektaklyje buvo galima pamatyti, kaip jauni, entuziastingi aktoriai Rimanto Venckaus režisuotoje pjesėje kuria sudėtingus, taisyklėms nepaklūstančius personažus. Scenografiją ir kostiumus kūrė Dalia Kiaupaitė, muziką – Karolina Adelbergytė, choreografiją – Kamilė Narkutė.
Pagrindinė herojė Beatričė (Eglė Kukcinavičiūtė), šiame spektaklyje atspindi visa, kas gera ir gražu. Ji nepaiso, kad su ja elgiamasi vulgariai. Pro ausis praleidžia, kai Andrius, kurį ji myli, vadina ją kekše ir dienoraštyje išrašo visas slaptas viltis ir norus apie jį. Vėliau, įspęsta į kampą, drąsiai parodo direktorei (Martyna Jūraitė), ką išgyvena ir patiria dėl savo meilės. Visi trys „džiazistai“ – Andrius, Julius, Lukas prisipažįsta Betai meilę, o ji įtikėdama tuo pati tampa auka. Ji širdingai puola bet kurioje situacijoje gelbėti savo draugus, padarydama jiems meškos paslaugą. Ir ne viskas išeina į gerą. Neturinti mamos, nežinanti, kas yra pastovumas, ji ieško prieglobsčio. Visgi visi blogi patyrimai nepakeičia jos. Pyktis, nusivylimai tarsi atsimuša nuo jos ir ji iki galo išlieka tokia pat naivi, tikinti šio pasaulio gerumu ir Juozo Grušo postulatu: „Jeigu viltis būtų apčiuopiama, ją suėstų kiekvienas paršas...“