Naujienos

„VIVAT ACADEMIA“ – VU Dramos teatro trupės spektaklis, kurtas pagal to paties pavadinimo Remigijaus Baltrušaičio poetinę dramą, kurią į sceną perkėlė režisierius Rimantas Venckus. Spektaklis skiriamas Vilniaus Universiteto 440-osioms metinėms.

Iki pat spektaklio pabaigos svarsčiau, ar šis sugebės atpirkti režisieriaus išsakytą mintį – „Akmuo – sudėtinga materija, absorbuojanti ir meilę, ir neapykantą, ir kuriančiąją, ir griaunančiąją jėgą. Ši metafora – spektaklio leitmotyvas“ – ir šioji neliks tiesiog pasiteisinimu, kodėl scenoje mažai rekvizitų, o iš tikrųjų atskleis tą galybę akmens suvokimo variacijų, iš kurių svarbiausias (dėl spektaklio pastatymo universiteto metinių proga) man pasirodė esąs tvirto, ilgaamžiško pamato įvaizdis. Pastarąjį ir atskleidė spektaklio pabaiga, kuomet kiekvienas veikėjas į scenos vidurį atnešė po akmenį ir jais apstatė knygą: universitetas – tai bendromis jėgomis pastatyta tvirtovė žinioms ir išminčiai.
Kitas, nors ir labai trumpas, bet man be galo įsiminęs momentas, kuriuo, rodos, atskleidžiami kiti akmens leitmotyvo suvokimo būdai, yra scena, kurioje Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras akmenį glaudžia prie krūtinės. Ši vieta buvo paveiki, nes ja parodomas karaliaus dvilypumas: viena vertus akmuo atsiranda arti širdies ir yra tarsi priimamas, saugojamas paties karaliaus, kita vertus – akmens svoris slegia širdį, neleidžia jai ramiai plakti. Pasinaudojant tokiu paprastu daiktu – akmeniu – spektaklio metu dar ne kartą yra atskleidžiamos veikėjų savybės, jų lūkesčiai ir kankinantys faktoriai. Tai, manau, yra svarbiausias spektakliu pasiektas tikslas, nes, kaip minėjo režisierius, „Nesiekėme istorinių personažų ir jų aplinkos autentiškumo. Kur kas svarbiau – jų mintys ir jausmai. Įsivaizduokime, kad jie – tai mes prieš 440 metų...“ Per veikėjų intervenciją su akmens metafora galime susidaryti įspūdį, kokie yra personažų požiūriai į didžiąją „VIVAT ACADEMIA“ adaptacijos problemą – universiteto įsteigimą.

Noriu pasidžiaugti, jog šiais metais trupės gretas papildė tiek daug naujų pavardžių, kurios sudarė sąlygas tokiame sunkiame spektaklyje kiekvienam vaidinti atskirą rolę ir koncentruotis tik į ją. Deja, negaliu neigti, jog, turint tiek daug skirtingų personažų keli veikėjai kitų akivaizdoje išties nublanksta, jų siužetinės linijos ima maišytis tarpusavyje, nebekeldamos didelio jaudulio, net jei jos ir pakrypsta nauja linkme, o replikos ima kartotis itin kirsdamos per ausį. Tačiau labai norėčiau pagirti aktorių Paulių Ivanauska, kurį jau teko matyti spektaklyje „Margiris“ vaidinat kunigaikštį Margirį. Spektaklyje „VIVAT ACADEMIA“ Paulius Ivanauskas gavo Kęsgailos rolę ir, mano nuomone, šį vaidmenį išpildė gerokai sėkmingiau. Ar šis vaidmuo tiesiog labiau „prilipo“ prie aktoriaus, ar tai jo paties atsipirkęs darbas su dikcija, natūralesne vaidyba – nežinau. Bet kuriuo atveju įžvelgiau tik tobulėjimą. Paulius Ivanauskas kartu su aktore Monika Žižiūnaite, vaidinusia Kotryną, scenoje atgaivino šekspyrišką Romeo ir Džuljetos situaciją, įsimylėjėlių nekaltumą, kurį atskleidė natūraliai ir pernelyg nešaržavo.
Puikią scenos pajautą ir jos kontrolę demonstravo aktorė Neda Čekavičiūtė, kuri savo personažą – Mildą – į realų gyvenimą perkėlė ne tik kūno kalba, bet ir veido išraiškomis, ugningais žvilgsniais bei balso tonu. Rezgami sąmokslai veikėją nuvedė į maniją, o jų pasekmių nenumatymas – į beprotybę. Šį asmenybės kontrastą spektaklio eigoje Neda Čekavičiūtė puikiai atskleidė, neleisdama, jog šis kontrastas būtų sutryptas į vieną būseną.
Michasius (aktorius Kipras Šivickas) – komiškos ir gąsdinančios prigimties veikėjas. Matant jį, gandro žingsniu bevaikščiojantį po sceną, norisi šypsotis, tačiau aktoriaus veide visad išlieka personažą gaubiantis nestabilumas, priverčiantis žiūrovą bijoti, jog bet kuriuo momentu šis klounas pakreips istoriją visai kita ir, ko gero, žiauresne linkme. Šį nuolatinį veikėjo buvimą ant trūkimo ribos aktorius atskleidė savaip, vargu, ar kas kitas tą padarytų identiškai.

Dažnai norėjosi tikslingesnio aktorių judėjimo scenoje, kruopštesnės choreografijos. Pavyzdžiui, karaliui susitikus su reformatais ir katalikais, šie pradeda aršiai ginčytis, o šio ginčo metu iš akiračio visiškai pametame karalių, kuris, kad ir kaip ten bebūtų, yra centrinė šios scenos figūra. Jį uždengia kiti aktoriai, kurie, rodos, supranta, kad neturi atsidurti centre, bet to neapskaičiuoja ir vis vien paslepia karalių. Vieninteliai veikėjai, kurie, viliuosi, sąmoningai nesinchronizuotai atlieka judesius yra juokdariai, o tai prideda jų veikėjams tinkamos charizmos.
Didžioji dalis aktorių savo vaidmenis paliko tik sakomų monologų ir kalbamų dialogų rankose. Neišvydau pilno susiliejimo su savais personažais kūno kalba, eisena, mostais, mimikomis.

Gerą įspūdį paliko dalis Dalios Kiaupaitės sukurtų kostiumų. Jie – ir išankstinė pagalba identifikuoti charakterių skirtumus (pvz.: šviesiai rausvas, lengvas Kotrynos apdaras ir kone visiškai juodas Mildos), ir būdas nusikelti į vaizduojamą laikotarpį. Tiesa, kai kurie kostiumai sukėlė priešingus jausmus, kuomet buvo matomas neužbaigtumas ar kiek nepavykęs to sprendimo būdas (pvz.: vyskupo viršutinis apdaras atrodė nereikalingas ir pernelyg paprastas, primenantis miestiečio rūbą; Michasiaus gobtuvas, rodos, nepridėjo jokio gyvatiško paslaptingumo veikėjui, o verčiau atkreipė nereikalingą dėmesį). Skrupulingiausiai sukurti ir labiausiai išsiskiriantys, mano manymu, buvo būtent merginų (Kotrynos, Mildos, Agnieškos) kostiumai.

Neretai scenose nuskambanti muzika, atrodo, bandydavo įvesti publiką į tolimesnę istorijos eigą ir tai darė gan nesubtiliai, lyg piršdama jau numatytą nuomonę. Štai pavyzdžiui, Kotrynai susitikus su Kęsgaila iškart nuskamba lengva, romantiška muzika, kuri indikuoja būsimą šių dviejų veikėjų meilės istoriją. Manau, jog ne tokios stiprios „užuominos“ suteiktų spektakliui daugiau nenuspėjamumo.

Nepaisant trūkumų, kurių visad gali prikišti bet kokiam darbui, „VIVAT ACADEMIA“ – įrodymas, kad trupė tobulėja bei savo amatui negaili įdirbio ir kad tai dar vienas sėkmingas VU Dramos teatro darbas, kuris lai taip pat būna pamatinis akmuo tolimesniems kūrybiniams užmojams statyti.

Agnė Girsaitė

Gegužės 11 d. 18 val. Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas jo įkūrėjo, meno vadovo Pauliaus Bernardo Koncės ir dirigento Modesto Jankūno, Šv. Jonų bažnyčioje surengs koncertą, skirtą 40 metų jubiliejui paminėti, į kurį kviečiama visa Vilniaus universiteto bendruomenė.

Orkestro įkūrimo data laikomi 1979 m., kai universitetas šventė 400 metų jubiliejų. Tuo metu Balio Dvarionio muzikos mokykloje dirbęs P. B. Koncė matė besikeičiantį universiteto veidą.

„Jį atstatė, švarino. Iš Šv. Jonų bažnyčios išnešė šiukšles ir įkūrė Mokslo muziejų. Erdvės pasidarė tuščios, joms reikėjo gyvybės, muzikinių garsų. Mūsų universitetas yra nuostabus baroko perlas, ir pagalvojau, kaip be šitos muzikos jie gyvens. Pakviečiau keturis žmones groti ir jie visi patikėjo, kad tai galima padaryti. Tai buvo medikas prof. Eugenijus Gefenas (smuikas), ekonomistė Birutė Grikinytė (fleita), medikė Lina Gumbaragytė Stakišaitienė (klavesinas) ir Dainius Lasauskas (violončelė)“, – taip apie kvarteto įkūrimą radijo laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ pasakojo dirigentas bei fleitininkas P. B. Koncė.

Ekonomistė B. Grikinytė prisipažįsta, kad studijų metais norėjo tęsti dar mokykloje pradėtą muzikinį kelią. „Muzikos mokykloje tik paskutiniais metais imi pajusti jau ne amato, bet tikro muzikavimo skonį, – sako pirmoji orkestro fleitininkė. – Pauliui užsiminus apie galimybę groti Vilniaus universitete, aš, žinoma, sutikau. Ir ne tik dėl to, kad pasiūlė mylimas mokytojas. Man buvo smagu, kad galėsiu muzikuoti toliau. Be to, drįstu pasakyti, kad grojimas orkestre buvo atsvara nuobodžioms ekonomikos studijoms.“

Kiekvienais metais į kolektyvą ateidavo ir jame likdavo po keletą muzikantų. Dabar jau išaugusiame orkestre yra groję per 136 įvairių specialybių universiteto studentų; surengta daugiau kaip 800 koncertų, įvaldytas gausus įvairių žanrų repertuaras nuo baroko iki populiarios šiuolaikinės muzikos, išleisti keturi įrašų leidiniai, nemaža rečiau skambančių kūrinių įrašyta Lietuvos radijo fondams.

2017 m. orkestras pripažintas geriausiu kolektyvu Pasaulio orkestrų festivalyje Vienoje, jam įteiktas Aukso prizas ir specialus Garbės diplomas. Ta proga aukščiausiu jaunatviško muzikavimo įvertinimu tapo galimybė koncertuoti garsiojoje Vienos muzikų draugijos „Musikverein“ Auksinėje salėje.

Per 40 metų Vilniaus universiteto kamerinio orkestro atliekama muzika skambėjo įvairiuose pasaulio kampeliuose: nuo Meksikos iki Maskvos, skersai ir išilgai Europos žemyne, Mechiko, Jerevano, Upsalos, Bolonijos, Hagos, Ženevos, Paryžiaus, Rygos, Maskvos, Venecijos, Romos, Sank Peterburgo, Maltos, Budapešto bažnyčiose ir koncertų salėse, o praėjusią vasarą orkestro atliekama muzika pasiekė net Šanchajų ir Pekiną. Muzikantai išvyksta ir į artimesnes koncertines misijas – mažų Lietuvos miestelių bažnyčias, dvarus, kur sulaukia vietinių bendruomenių susižavėjimo. Orkestro kultūriniam gyvenimui labai svarbus bendradarbiavimas su Vilniaus universiteto akademiniais chorais – kartu parengiamos įspūdingos programos, sukviečiančios daugybę žmonių ant scenos. Taip orkestras įvykdo savo misiją – skleisti klasikinės muzikos žinią ir leisti tobulėti jauniesiems muzikantams.

Orkestro repertuaras išsiskiria spalvingumu. Koncertuose skamba stambios formos baroko bei klasicizmo šedevrai, romantizmo laikotarpio muzika ir net nuotaikingos pramoginės pjesės. Tai atsispindės ir jubiliejiniame koncerte – skambės Venecijos genijaus A. Vivaldi „Concerto grosso d-moll“, G. F. Handelio „Siuita D-dur trimitui, styginiams ir bosui“, V. A. Mozarto Motetas „Exsultate, Jubiliate“, A. Salieri „Sinfonija Veneciana“, XX a. pr. italų kompozitoriaus O. Respighi, šių dienų kompozitoriaus K. Jenkinso muzika. Taip pat nuskambės kiekvienam lietuviui artimi ir iki širdies gelmių žinomi M. K. Čiurlionio ir J. Naujalio kūriniai.

Vilniaus universiteto mišrus choras „Gaudeamus“ šiandien Kaune vykusiame tarptautiniame aukštųjų mokyklų chorų konkurse „Juventus“ 2019 iškovojo pirmą vietą. Jau kitąmet savo 80-ties metų jubiliejų švenčiantis seniausias Lietuvos choras taip pat buvo apdovanotas ir specialiuoju prizu už geriausią konkursinę programą.

Chorų konkurse „Juventus“ 2019 dalyvavo ir Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“, kuris pasirodė ne ką prasčiau ir užėmė garbingą antrąją vietą, taip pat laimėjo specialų Lietuvos liaudies kultūros centro prizą už geriausiai atliktą nacionalinį kūrinį – Giedriaus Svilainio „Ko gervynas“. Abiems Vilniaus universiteto chorams vadovauja žinoma Lietuvos chorvedė Rasa Gelgotienė, kuri įteikiant apdovanojimus džiaugėsi įvertinimu ir sakė, jog: „mano širdyje tiek Gaudeamus, tiek Virgo laimėjo pirmąsias vietas“. Šie vadovės žodžiai buvo palydėti audringais choristų plojimais, šūksniais ir neapsakomu pergalės džiaugsmu.

Kauno technologijos universiteto choro „Jaunystė“ tarptautinis aukštųjų mokyklų chorų konkursas „Juventus“ yra organizuojamas nuo 1968-ųjų metų ir kiekvienais metais pritraukia ne tik Lietuvos aukštųjų mokyklų chorus, bet ir svečius iš užsienio. Jame gali dalyvauti visi chorai, kurie turi ne mažiau kaip 75% studentų savo sudėtyje. Chorai, dalyvaudami konkurse, privalo atlikti pasirinktų kūrinių programą a cappella (chorinis dainavimas be muzikos instrumentų pritarimo – red. pastaba). Dalyvius šiemet vertino komisija, sudaryta iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, kompozitoriaus ir dirigento Vaclovo Augustino, profesoriaus, dirigento Povilo Gylio, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentės, kompozitorės Zitos Bružaitės, dirigento ir chorų vadovo iš Lenkijos dr. Dariaus Zimnicko bei kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinio kultūros centro chorų specialisto Donato Zakaro.

Kitas tarptautinis aukštųjų mokyklų chorų konkursas „Juventus“ vyks po ketverių metų.

Šaltinis:https://madeinvilnius.lt/

Balandžio 26 d., 19 val. VU Teatro salėje įvyks VU Dramos teatro premjera „Vivat Academia“. Spektaklį pagal Remigijaus Baltrušaičio pjesę sukūrė ilgametis teatro režisierius Rimantas Venckus.

"Universiteto įkūrimas nebuvo lengvai įvykdoma misija. Daug žmonių ilgai ir nenuilstamai klojo pamatus šiam įvykiui. Vienas jų – vyskupas Valerijonas Protasevičius, padėjęs pirmąjį pamatinį akmenį - Vilniaus kolegiją. Akmuo – sudėtinga materija, absorbuojanti ir meilę, ir neapykantą, ir kuriančiąją, ir griaunančiąją jėgą. Vyko arši kova tarp katalikų (jėzuitų) ir reformatų, norinčių turėti Lietuvoje universitetą ir per jį skleisti savo aukštąsias idėjas. Į kovą aktyviai įsitraukė ir didikai, bajorija, kuri taip pat buvo pasidalijusi į dvi stovyklas, dariusias įtaką karaliui. Tad Stepono Batoro įsakas pagaliau patikėti universiteto kūrimą jėzuitams jam buvo nelengvas žingsnis, kainavęs daug ilgų, kankinančių ir gal net skaudžių apsisprendimo mėnesių.
Šiandien VU yra vienas populiariausias ir geriausias Lietuvos universitetas, o tai, be kitų priežasčių, lemia ir tas faktas, kad VU turi savo magiškąją galią DE PEOFUNDIS - iš praeities gelmių ateinančią patirtį, kuria galima pasiremti ir šiandien, strateguojant dabarties ir ateities planus.
Nesiekėme istorinių personažų ir jų aplinkos autentiškumo. Kur kas svarbiau - jų mintys ir jausmai. Įsivaizduokime, kad jie – tai mes prieš 440 metų..."

Režisierius Rimantas Venckus

Kiti spektaklio rodymo laikai:
Balandžio 27 d., 16 val.
Balandžio 29 d., 19 val.
Balandžio 30 d., 19 val.
Gegužės 2 d., 19 val.
Gegužės 6 d., 20 val.

VU Dainų ir šokių ansamblis kviečia kartu paminėti 101-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines.

Dar ne taip seniai, dėl susiklosčiusių istorinių vingių, įvairūs renginiai skirti paminėti Lietuvos valstybės atkūrimui nebuvo galimi. Tačiau 1981 m. vasario 16-osios proga choreografui a. a. Ričardui Tamučiui kilo idėja suorganizuoti Vilniaus miesto tautinių šokių kolektyvų bendrą koncertą. Tada renginys buvo pavadintas „ViNeVa“, aktyvių tuometinių ansamblių trumpiniu (Vi – „Vingis“, Ne – „Neris“, Va – „Vaiva“). Visgi paslėpta mintis buvo Lietuvos Valstybės atkūrimo proga rengiamas koncertas.

Metams bėgant, prie tų trijų ansamblių prisijungdavo vis daugiau kolektyvų. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis ne išimtis.

Dabar, kiekvienas vasario 16-osios koncertas tampa spektakliu, kuris padeda atgyti lietuviškoms tradicijoms, naujai suskambėti dainų pynėms bei skleistis tautiškumui. Svarbiausia, tokio renginio metu, tiek dalyvių, tiek žiūrovų širdys plaka vienu ritmu.

Šiais metais, vasario 16-ąją, kartu švęsime jau 101-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines.

O šiųmetinis koncertas yra skirtas iškiliausio tautinio šokio kūrėjo Juozo Lingio 100-osiomis gimimo metinėms paminėti. Juozas Lingys sukūrė apie 200 liaudies šokių sceninių kompozicijų, choreografinių vaizdų, išleido 20 knygų apie lietuvių liaudies šokius. Choreografas yra laikomas lietuvių sceninio liaudies šokio pradininku. Koncerto programoje pamatysime visus į tautinio šokio aukso fondą įtrauktus Maestro kūrinius.

Koncertas vyks vasario 16 d., 16 val., Rusų dramos teatre, 16 val.

VU Dainų ir šokio ansamblio informacija

VU Kultūros centras norėdamas paskatinti istorijų pasakojimo kultūros atsiradimą Vilniaus universitete, organizuoja kūrybines šio žanro pažinimo dirbtuves. Jau ketvirtą kartą darome nemokamas trijų dienų (11 val.) dirbtuves, į kurias kviečiame VU DARBUOTOJUS!

Mokėjimas gerai pasakoti istorijas yra pripažįstamas kaip ateities darbuotojų viena svarbiausių savybių. Gebėjimas išreikšti mintis sklandžiu naratyvu, kalbėti prieš įvairias auditorijas, galėjimas įkvėpti žmones – tai ateities lyderių savybės.

Taigi, dirbtuvių metu jūs:
• Išmoksite taip vadinamos „7 kaulų“ istorijų pasakojimo technikos (bare-boning). Ji padės ir skaitant/rašant įvairius darbus, projektus darbe, ir klausantis kitų istorijų, ir be abejonės, pasakojant pačiam;
• Išmoksite, kaip kiekvieną istoriją reikia „sugyvinti“, padaryti ja įdomia, patrauklia kitiems. Po to niekada nepasakosite sausai, neįdomiai, žmonės klausysis jūsų nevargdami, ar nelaukdami, kol pagaliau baigsite;
• Išmoksite naudingų dalykų apie istorijos tempą, detales. Suprasite, kad kartais mažiau detalių yra geriau. Išmoksite, kaip įtaigiai apsakyti dalyko esmę;
• Įgysite realios kalbėjimo prieš auditoriją patirties saugioje aplinkoje. Dirbtuvės negali būti didesnės nei 12 žmonių, todėl gausite daug individualaus dėmesio, mokytoja tiksliai įvardins jums reikalingus dalykus ir parodys kelią, kaip patobulėti.
• Galvojate, kad nieko įdomaus neturite papasakoti? Visi turi, ką papasakoti! Tereikia iš atminties iškrapštyti istorijas, o po to jas gerai ir įtaigiai papasakoti. Tai padės Jums lengviau užmegzti reikalingas pažintis, susirasti draugų, sustiprinti esamus ryšius.
• SMAGIAI PRALEISITE LAIKĄ įdomių žmonių apsuptyje, įsikvėpsite kūrybiško, užmegsite įdomių pažinčių.

Dirbtuves ves profesionali šiuolaikinė pasakotoja Milda Varnauskaitė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Nyderlanduose. Milda Amsterdame yra baigusi „Mezrab Storytelling School“, ruošiančią profesionalius pasakotojus. Ji reguliariai pasakoja Mezrab kultūros centre, nuolatos pasirodo daugybėje kitų vietų Lietuvoje ir Olandijoje. Pasakotoja yra storytellingo praktikė ir savo dirbtuvėse siekia praktinį žinojimą perduoti ir studentams.
Lietuvoje įkūrė Baltic Storytelling Centre.
Milda taip pat yra VU alumnė, čia įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius filosofijos ir literatūros srityse.

Užsiėmimų laikai:
Vasario 3 d. (sekmadienis) 14 – 18 val.
Vasario 4 d. (pirmadienis) 16 – 20 val.
Vasario 5 d. (antradienis) 15 – 18 val. 
Vasario 5 d. (antradienis) 19 val. OPEN MIC VAKARAS! Atviras įėjimas visiems norintiems pasakoti savas arba išgirsti kitų istorijas!

Vieta: Kultūros centras, Čiurlionio g. 21, 344 auditorija (už Didžiosios aulos)

DIRBTUVĖSE VIETŲ SKAIČIUS RIBOTAS. BŪTINA REGISTRACIJA ČIA IKI SAUSIO 31 d.

Lapkričio 11–17 dienomis VU Kinetinio teatro trupė lankėsi Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame universitetinių teatrų festivalyje „TurgenevFEST”, iš kurio grįžo ne tuščiomis, o su pagrindiniu festivalio apdovanojimu.

„TurgenevFEST” ‒ tai vienas didžiausių universitetinio jaunimo festivalių Rusijoje. Jo metu, dešimt skirtingų kolektyvų iš Vokietijos, Indonezijos, Pietų Korėjos, Italijos, Lietuvos ir Rusijos pristatė savas teatrines interpretacijas, parengtas pagal rašytojo I. Turgenevo kūrybą. VU Kinetinio teatro trupė, festivalyje pristatė spektaklį „Per kūną“, sukurtą pagal I. Turgenevo romaną „Tėvai ir vaikai“. Jame aktoriai gvildeno moters vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje temą ir iš kitų dalyvių išsiskyrė bežode teatrine forma. Režisierius ir choreografas Andrius Pulkauninkas atkreipė dėmesį į kritiko A. Ablamovo festivalyje išsakytu vertinimu, jog „spektaklį buvo galima skaityti kaip knygą, suvokiant judesius kaip konkrečios pastraipos dalis, o personažų pergyvenimus atskleidžiant be jokio teksto“. Pasak režisieriaus, tai didelis pagyrimas iš konkretų dramatinį kūrinį nusiteikusio stebėti literato lūpų.

Daugelio Kinetinio teatro trupės spektaklių ašis ‒ vizualus, neverbalinis reginys, kuriame gausu judesio, šokio, improvizacijos bei rizikos elementų. Rusijoje laurus nuskynęs trupės spektaklis „Per kūną” jau spėjo apsilankyti Argentinoje, Urugvajuje, Korėjoje, bei Švedijoje, kur buvo ne tik įvertintas, bet ir įvairiapusiškai interpretuotas. Tačiau režisierius A. Pulkauninkas pabrėžia „TurgenevFEST” apdovanojimo reikšmę: „Rusija garsėja sena teatrine tradicija ir būti įvertintam Peterburge reiškia, man asmeniškai, daugiau nei, pavyzdžiui, Niujorke. Ypač, turint omenyje, kad mūsiškis spektaklis ‒ be teksto.”

Kinetinio teatro aktoriai ir režisierius teigia judriajame Sankt Peterburge pasisėmę ne tik gerų įspūdžių, bet ir naujų kūrybinių idėjų. Jas kolektyvas pademonstravo Teatro salėje lapkričio 29 dieną, pristatydamas naują projektą pavadinimu „Globalus hapinesass ‒ veganams nemokamai”.

AŠ TAVĘS NEVIRŠKINU

VU Kultūros centras bendradarbiaudamas su „Pojūčių teatru“ kviečia prisijungti savanorius konsultantus - Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto studentus.

Interaktyvus spektaklis (edukacija) „Aš tavęs nevirškinu“ bus skirtas 6-9 klasių moksleiviams. Pagrindinė idėja - žarnyno, virškinimo sistemos vieta mūsų gyvenimuose ir svarba. Knygos „Žarnyno žavumynai“ įkvėpti kūrėjai ieškos sąsajų tarp mūsų emocinės ir fizinės būsenos, sveikatos, pasitelkiant patyriminį teatrą. „Pojūčių teatro“ metodika šiame projekte susilies su gyvomis instaliacijomis ir leis vaikams patiems fiziškai patirti, kas vyksta žarnyne. Jie ne tik leisis į kelionę per įvairius organus, bet ir patys galės atkurti įvairius procesus, tapdami virškinimo sistemos dalimis. Procesai, skiriami į mikro (bakterijų ir fermentų), makro (organų) ir psichologinius (emocinis valgymas) bus aiškinami pasitelkiant judesio, kontaktinės improvizacijos priemones, bei tam skirtus specialiai sukurtus objektus ar erdvines, garso instaliacijas. Vaikai patirs kelionę, kuria energija iš maisto patenka į žmogaus kūną, patys ją kurdami kūnais ir vienas kitam padėdami. Visa tai menininkės pateiks per vieno paauglio istoriją, ypatingą dėmesį suteikiant emocinei būsenai. Vienas iš pagrindinių projekto tikslų - padėti ankstyvos paauglystės amžiaus mokiniams suvokti savo emocijas ir jų ryšį su sveikata, jos palaikymu, teisingai maitinantis ir atvirkščiai - apie stresą, kuris trukdo gerai fiziškai jaustis. Taip pat bus kreipiamas didelis dėmesys bendradarbiavimui tarpusavyje paties spektaklio metu, kai vaikai turės vienas kitam padėti, naudoti prisilietimą, kurti atmosferą ("suvirškinti" vieni kitus). 

Kūrybinė komanda į procesą įtrauks tikslinę paauglių grupę, kurie taps bendraautoriais. Jie kartu dalyvaus tyrinėjimo etape, vyks bendrauti su mokslininkais, terapeutais, dietologais, diskutuos jiems patiems rūpimais klausimais ir atradimais. Jų įtraukimas padės kūrėjams rasti tinkamiausiais temas ir kalbą, kuri geriausiai suprantama šiam dalyvių amžiui. Be to, šie vaikai įgaus daug naudingų žinių apie temą ir metodus, taps savotiškais projekto ambasadoriais savo mokyklose. 

"Pojūčių teatras" šiame projekte ieškos būdo, kaip natūraliai pakviesti dalyvius kartu sukelti vieni kitiems tam tikrus pojūčius, pvz. kaip virškinamą maistą liečia žarnyno gaureliai, kaip suspaudžia ir paleidžia stemplė. Tokiu būdu vaikai turės dirbti išvien, naudodami specialias medžiagas ir daiktus. Patyrus organizmo gyvenimą "iš vidaus", tikimasi, kad jiems bus lengviau suprasti teorines žinias, kurias jiems pateikia mokykla. Taip pat yra noras pritaikyti mažiausiai teatro tyrinėtą pojūtį - skonį. 

Spektaklio premjera planuojama 2018 m. gruodžio mėn. Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto patalpose.

PRISIJUNK, JEI:

• Domiesi ar specializuojiesi mitybos, psichologijos ar virškinimo sistemos srityse;
• Ieškai praktikos su vaikų ir paauglių auditorija, domiesi jų mąstymu;
• Pats/i esi smalsus/i, kūrybiškas/a ir nori tapti kūrybinio proceso dalimi;
• Nori geriau pažinti Universiteto koridorius ?

Tikslesnis bendradarbiavimo planas bus nuspręstas drauge. Mūsų kūrybinė komanda sudaryta iš menininkų, todėl bet kokia mokslinė pusė ir bet kokio dydžio indėlis bus reikalingas!

SUSIDOMĖJUSIUS PRAŠOME KREIPTIS , laiško tema – AŠ TAVĘS NEVIRŠKINU ?

Daugiau apie mus: https://www.facebook.com/PojuciuTeatras/

http://www.theatreofsenses.com/

Liepos 9-15 dienomis Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Pauliaus Bernardo Koncės, dalyvavo jau devintą kartą vykstančiame tarptautiniame muzikos festivalyje ,,MISA“ Šanchajuje, Kinijoje.
Orkestras taip pat surengė koncertą Kinijos sostinėje Pekine, kur, diriguojant maestro Pauliui Bernardui Koncei ir maestro Modestui Jankūnui, atliko ne tik užsienio kompozitorių (J. S. Bacho, A. Vivaldi, W. A. Mocarto, A. Dvoržako), kūrinius bet supažindino klausytojus ir su lietuvių kompozitorių – M.K. Čiurlionio, J. Naujalio, G. Kuprevičiaus – kūriniais.

Tarptautinis muzikos festivalis ,,MISA“ – puiki proga kolektyvams susipažinti su kitų šalių muzikantų atliekama muzika, groti vieniems su kitais, bei pajusti muzikos stilių įvairovę: koncerte skambėjo nuo klasikinės iki džiazo muzikos, nuo tradicinių Kinijos instrumentų, tokių kaip dvistygis kiniškas smuikas erhu, muzikos iki rusų liaudies dainų. Pirmasis „MISA“ festivalis įvyko dar 2010 metais, kurio tikslas ir pagrindinė idėja – skatinti rytų ir vakarų kultūrų žmones dalintis muzika ir patirtimis bei drąsinti jaunus talentigus muzikantus siekti savo svajonių. Festivalyje dalyvauja tokie kolektyvai kaip Niujorko filharmonins orkestras, Šanchajaus simfoninis orkestras bei garsūs solistai, tokie kaip smuikininkas Renaud Capuçon, britų kompozitorius ir dirigentas, pelnęs „Grammy“ apdovanojimą, Bramwell Tovey. Pernai aštuntajame „MISA“ festivalyje dalyvavo ir Baltijos gitarų kvartetas.

Vos atvykusio į didžiausią miestą Kinijoje – Šanchajų – orkestro laukė intensyvios repeticijos bei meistriškumo pamoka su profesionaliu smuikininku Charles Li iš JAV, Ilinojaus valstijos. Orkestras profesoriui paliko įspūdį – po meistriškumo pamokų jis žavėjosi kolektyvo energija, skatino nesustoti ir tobulėti. Profesorius yra vienas iš pirmųjų Suzuki metodo (muzikos mokymo programa, grindžiama aplinkos sukūrimo principu, nes, anot S. Suzuki, žmonės dažniausiai mokosi iš aplinkos) įgyvendintojų Amerikoje. Taip pat Charles Li moko įvairaus amžiaus ir gebėjimų žmones griežti smuiku, dauguma jo mokinių tampa profesionaliais muzikantais, vienas iš jų netgi yra laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą.

Pagrindiniame festivalio koncerte, kuris vyko Šanchajaus simfoninio orkestro salėje, pasirodė kolektyvai iš Rusijos, JAV, Taivano bei Kinijos, o tarp jų ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, kuris atliko J. S. Bacho ir W. Chr. Gliuko kūrinius. Koncerto finale nuskambėjo ir visiems puikiai pažįstama daina „Auld Lang Syne“, kurią atliko jungtinis Vilniaus universiteto ir Čikagos orkestras, Maskvos, Taivano bei Šanchajaus chorai. Kūrinį dirigavo Howard Leon Sandifer – Chicago West Community Music Center įkūrėjas bei vadovas.

Puikiai pasirodęs „MISA“ festivalyje ir įgijęs neįkainojamos patirties Vilniaus universiteto kamerinis orkestras džiugins Lietuvos klausytojus muzika ir toliau – vos spėjęs atsikvėpti kolektyvas jau pradeda ruoštis pirmajam artėjančio sezono koncertui su choru iš Indonezijos, Javos salos, kuris vyks jau šių metų rugsėjo 19 dieną.

„Ratilio“ jubiliejaus laukėm nesulaukėm: 50-mečio šventei ruoštasi gerą pusmetį, o galvoje ir širdyje mintis apie ansamblį nešiojome, sūpavome, čiūčiavome ir dar ilgiau. Ir štai išaušo birželio 16-oji, ir Kairėnų botanikos sodas suskambėjo dainomis, dūzgė byzgė pašnekesiais, sulingavo nuo šokių ir nuvilnijo kvatulio banga. Nežinia, kiek dainų sudainuota, kiek gražių žodžių išsakyta, kiek ansambliečių sutikta nei kiek senų istorijų prisiminta ar naujų planų sukurta – niekas neskaičiavo. Ir žodžiais galima nusakyti tik tiek: per mãža. Per maža laiko pasibūti, per maža puslapių visiems ratiliokų pasakojimams suguldyti, per maža žodžių nupasakoti, kas gi tas „Ratilio“ ir kaip gera jo dalimi būti. Gimtadienio šventė prabėgo, tačiau „Ratilio“ ratas nenustoja sukęsis. Skaitykime knygą „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ ir rašykime naujus jos puslapius, toliau kurkime, bendraukime, ratiliuokime. Valio „Ratilio“!

O dalelę viso šventės džiaugsmo pavyko užfiksuoti uoliems fotografams: Natalijai Rancevai ir Keiichi Kagi. Žiūrim ir prisimenam:)

{module Ratilio 50 foto straipsnis}