Straipsnio autorės: Viltė Liaudinskaitė (VU Medicinos fakultetas), Gabija Antanavičiūtė (VU Matematikos ir informatikos fakultetas, Emilija Ruškytė (VU Istorijos fakultetas), Ieva Navickaitė (VU Istorijos fakultetas), Laura Dičiūnaitė (VU Teisės fakultetas)

Šiemet Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis (VU Ansamblis) mini 85-erių metų jubiliejų – gražų amžių, kuriame telpa ištisos kartos, jų šokiai, dainos ir draugystės. Prieš kurį laiką dalinomės pasakojimu apie VU Dainų ir šokių ansamblio pradžią, kai dar 1940-aisiais šokio ir dainos kibirkštį Vilniaus universitete įžiebė studentė Genovaitė Dumčiūtė–Breichmanienė. Šiandien istoriją pasakojame toliau – gilinamės į okupuotos Lietuvos laikmetį, kai Ansamblis ne tik gyvavo režimo sąlygomis, bet ir tapo tylia lietuviškumo saugojimo erdve.

Nuotraukoje VU ansambliečiai Vilniaus fone, 1965 m. Nuotrauka saugoma VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamente, apsk. nr. F98-F371

Tautiškumo išsaugojimas sovietmečiu

Jaunam šių dienų žmogui gali būti nelengva įsivaizduoti, kaip įmanoma užsiimti tautine veikla okupuotoje šalyje. Kaip dainuoti lietuvių liaudies dainas, šokti tradicinius šokius ir vilkėti tautinį kostiumą, kai net pats žodis „folkloras“ laikomas pavojingu? Kaip atitikti tuometines normas, kai viduje su jomis nesitapatini? Atsakymus geriausiai žino tie, kurie tuo laikotarpiu kūrė ir gyveno Ansamblyje.

Nuotraukoje ilgametės VU Ansamblio šokėjų grupės vadovės Elena Morkūnienė (kairėje) ir Tamara Kalibataitė (dešinėje), 1975 m. Nuotraukos autorius Jonas Juknevičius. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-077960

Apie Ansamblio veiklą sovietmečiu straipsnyje „Širdžių tiltais, plojimų bangomis per septynetą dešimtmečių“ rašo ansamblietė Birutė Liauškienė. Ji prisimena nerašytą, tačiau griežtai įgyvendintą draudimą tarti žodį „folkloras“: „Jis turėjęs rodyti „žalingą nukrypimą į lietuviškąjį nacionalizmą“. O plačioje tėvynėje, realizuojančioje tautų susiliejimo politiką, likusią iš Stalino laikų, jo bijota labiau nei kipšo. Tad – jokio folkloro, tik „liaudies kūryba“. Nors VU Dainų ir šokių ansamblis formaliai nėra folkloro ansamblis, koncertuose folkloro elementų pasitaiko neretai – žiūrovai gali išgirsti tradicinių kanklių, ragų, daudyčių ar skudučių skambesį, sutartines. Folkloriniai šokiai, dainos lydi ir kiekvieną ansambliečių šventę ar vakaronę, praturtindami juos ne tik linksmybėmis, bet ir gilesne kultūrine patirtimi. Taigi, prasmė išlieka ta pati: folkloras – tradicijos – jungia žmones, liudija jų tapatybę ir leidžia jaustis bendruomenės dalimi. Iš pirmo žvilgsnio toks draudimas atrodo gan keistai – juk folkloras ir yra liaudies kūryba, tad kodėl vieną sąvoką vartoti leidžiama, o kitos – ne? Atsakymas slypi sovietinės ideologijos logikoje. 

Sovietmečiu valdžiai reikėjo kultūros, „puošiančios“ režimą ir nekeliančios jam grėsmės. „Liaudies kūryba“ – sąvoka, pabrėžianti procesą bei leidžianti parodyti, kad liaudis kuria kažką gražaus, linksmo ir tarsi atlieka neutralaus dekoro funkciją. Žodis „folkloras“ kėlė daug asociacijų su tautos tradicijomis, šaknimis, istoriniu atminimu, savitumu, tapatybe. Kitaip tariant, jis atverdavo duris į lietuvybę, o sovietinei sistemai tai buvo pavojinga. Šiandien laisvai, net nesusimąstydami vartojame norimas sąvokas, drąsiai tariame žodį „folkloras“, tradiciją vadiname tikruoju vardu, o juk vos prieš kelis dešimtmečius tokie patys ansambliečiai turėjo galvoti, ką leidžia tuometinės sistemos rėmai. Tai primena, jog dabar turime daugiau nei tik žodžių laisvę – turime galimybę atvirai puoselėti lietuvišką kultūrą.

 Nuotraukoje VU Ansamblio kanklininkės ansambliečių fone, 1978 m. Nuotraukos autorius Tadas Žebrauskas. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 1-25263

Tylus pasipriešinimas

Ansamblis buvo taiklus žaidėjas ir išmoko sovietmečio „žaidimo“ taisykles. Nors kolektyve buvo komjaunuolių, stebinčių vidinę drausmę, tiek tautinio kostiumo dėvėjimas, tiek koncertinių programų turinys suteikė erdvę matyti ir kurti lietuviškumą, kas okupacijos akivaizdoje buvo neįkainojamai svarbu. Ansamblyje cirkuliuoja ir įvairių istorijų apie subtilius ženklus, kuriais ansambliečiai tarsi priešinosi sovietų okupacijai. Pavyzdžiui, šmaikšti istorija apie šokėją, kuri „Blezdingėlės“ šokio metu scenoje su nosinaite ironiškai nušluostė nosį Stalino skulptūrai, kabėjusiai ant sienos. Kitas įsimintinas vaizdas – ansambliečiai 1988 m. Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus“ mojantys Lietuvos vėliavėlėmis. Tuometiniai ansambliečiai dalinasi, jog drąsos išsitraukti pačių gamintas ir kostiumuose slėptas vėliavėles tikrai reikėjo, o išsitraukus teko sulaukti ne vieno išsigandusio žvilgsnio bei stebėti nusuktas televizijos kameras. 

Nuotraukoje VU Ansamblio 20-mečio jubiliejinis koncertas, scenoje atliekama „Blezdingėlė“, 1964 m. Nuotraukos autorius K. Kalnaitis. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-022805

Griežti sovietinės sistemos rėmai nesugebėjo užgniaužti ansambliečių noro ir drąsos puoselėti lietuvišką tapatybę. Ansamblio istorijoje šiltai ir pagarbiai minimas 1952–1962 metais Ansamblio meno vadovu buvęs Vladas Bartusevičius – žmogus, gebėjęs ne tik vadovauti, bet ir įkvėpti kitus. Jau minėtame B. Liauškienės straipsnyje rašoma apie brangaus vadovo stiprybę: „jo drąsos ir sumanumo dėka pirmą kartą po ilgų Sibiro tremties ir baimių metų būtent VU Ansamblis susikaupęs viešai koncerte uždainavo „Lietuva brangi“, taip įteisindamas šį nepamirštamą, bet viešai slėptą Tėvynės himno pakaitalą.“ Tokie žingsniai liudijo daugiau nei muzikinę tradiciją. 

Neužrašyti istorijos puslapiai

Įdomu tai, kad 1940 m. pirmosios pusės VU Senato protokolai liudija, jog tuo metu universitete veikė nemažai studentiškų organizacijų, tokių kaip skautai, filomatai, meno draugija, bet VU Ansamblis nepaminimas. Panašu, kad šokėjų ratelis veikė tai po skautų organizacijos, tai po Priešgaisrinės apsaugos kolektyvo vardu, tačiau neabejotina, kad ši iniciatyva tapo tvirtu pagrindu būsimam dainų ir šokių kolektyvui. VU Ansamblis kaip universiteto ansamblis rašytiniuose šaltiniuose paminimas tik 1944-aisiais, kai sovietams sugrįžus į Vilnių ir ėmus tvarkyti apleistus VU pastatus, rudenį entuziastingi studentai ir vėl patys rodė iniciatyvą ansambliuoti. Vadovauti ėmėsi tuometis medicinos studentas Juozas Didvalis, profesionalaus vadovo nebūta. Ansamblio narių sudėtis buvo surinkta sniego gniūžtės principu – per draugus, pažįstamus ar netikėtai universitete sutiktus žmones. Tarsi vėl sugrįždami į universitetą prie šio ansamblio prisijungė ir pirmieji ansambliečiai iš „Priešgaisrinės apsaugos dainų ir šokių ansamblio“. Žinia apie buriamą grupę sklido ir per meno saviveiklos vakarus fakultetuose.

Tai tapo pradžia gausaus, plačiai koncertuojančio ansamblio, pagaliau subūrusio chorą, muzikantus bei šokėjus. Visgi, ši jungtinio kolektyvo pradžia nepaneigia dar 1940-ųjų nepriklausomoje Lietuvoje ir visai neseniai atgautame Vilniuje pradėto G. Dumčiūtės-Breichmanienės darbo ir žengtų pirmųjų žingsnių ansamblio link.

Nuotraukoje VU Ansamblio nariai Gedimino kalno fone, 1979 m.  Nuotraukos autorius Algis Palionis. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 1-26845

,,Koncertas sekasi puikiai. Beveik po kiekvienos dainos ar muzikinio kūrinio mums ,,bisuoja“. Apgulti visi praėjimo takai, palangės. Minia prie durų ir už jų. Ir kažkas iš mūsiškių ar salės pašnibždom, bet visiems girdint, paprašo: ,,Vadovėli, pagiedokim ,,Lietuva brangi“. <...> Suvirpa kanklių stygos, pasigirsta birbynės melodija… ,,Lietuva brangi, mano Tėvyne…“ <...> Mes iš scenos matome – daugelio moterų akyse ašaros. Džiaugsmo, pasididžiavimo ir meilės ašaros. O lūpos kartu su mumis kartoja brangius poeto žodžius…“ – savo prisiminimuose teigė ansamblietis, žurnalistas Stasys Arnašius.

Kasdeinybė už užkulisiu

Nepaisant sovietmečio suvaržymų, Ansamblyje egzistavo ir studentiška kasdienybė, kupina repeticijų ir koncertų, draugysčių, nuotykių, linksmų istorijų, su kuriomis nesunkiai susitapatintų ir dabartiniai studentai. Apie tokią VU Ansamblio kasdienybę sovietmečiu mums liudija užrašyti orkestro birbynių vadovo Algio Kirilausko prisiminimai: „Ansamblio gyvenimas kunkuliavo: repeticijos, koncertai, išvykos, kelionės, vasaros stovyklos. <...> Vieną vasarą stovyklavome Grigiškėse, pionierių stovykloje. Apgyvendino mus gal dešimtyje namelių. Repeticijos repeticijomis, o vakarais kuris nors namelis rodo programą – koncertuoja. Kai visi pasirodė, atėjo eilė ir mūsų vadovų nameliui. Reikia parodyti, kad mes irgi ne pėsti. Į estradą ėjome su degančiais fakelais ir pradėjome savo programą. Ką sugalvojome, ką sugebėjome, tą ir rodėme. <...> Ansambliečiai karštai ir ilgai mums plojo.“

Apie ansamblio vidinį gyvenimą sovietmečiu taip pat pasakoja unikalus šaltinis – orkestrantės skudutininkės Birutės Gučaitės dienoraštis, rašytas 1956-1965 metais ir skirtas būtent Ansambliui. Skaitydami sužinome apie koncertų galybę, ansamblio laimėjimus, koncertines programas bei sudėtis. Orkestrantė paskaičiavo, kad per šešerius metus (1956-1962 m.) Ansamblis koncertavo net 218 kartų.

 Nuotraukoje VU Ansamblio 500-asis koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, scenoje atliekamas „Aštuonnytis“, 1963 m. Nuotraukos autorius Algimantas Šarkis. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-010272

Tokie kiekiai koncertų reiškė tiek ansambliečių, tiek vadovų atsidavimą ne tik sceniniam ambicingų meninių programų atlikimui, bet ir beatodairiškai skirtą laiką Ansambliui kaip bendruomenei ir laisvalaikio praleidimo būdui. Ne veltui B. Gučaitė apie pasiruošimą koncertams juokavo: „Profesionalai tai daro per 6 mėn., ansamblis – per 3, ir dar reikia pasiruošti sesijai <…> Matyt teks ansambliečiams praleisti daug paskaitų. Dirbame rytais ir vakarais“. Nors istorinės aplinkybės buvo kitokios, Ansamblio vidinis gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo šiandienos – džiaugsmas po sėkmingų pasirodymų, nuovargis po ilgo koncertų maratono, vidiniai nesutarimai ir rūpestis dėl artėjančių konkursų. Nepagražintas, intensyvus, bet savas ir brangus kiekvienam, kas jame dalyvavo – toks buvo ir yra tikrasis Ansamblio gyvenimas.

 Nuotraukoje VU Ansamblio šokėjai pasirodo Universiteto 400 metų jubiliejaus šventiniame koncerte Vilniaus sporto rūmuose, 1979 m. Nuotraukos autorius Vladimiras Gulevičius. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-082297

Ansamblio dvasia - žmonės

Kiekvienas laikmetis palieka savo ženklą. Ansambliui sovietmečiu teko gyventi rėmuose, tuo pat puoselėjant tautiškas melodijas, saugojusias lietuvybę. Pažymėdami 85-ąją gyvavimo sukaktį prisimename, kaip Ansamblis tapo ir išlieka ne tik menine, bet ir dvasine atrama ištisoms studentų kartoms. Per visus savo gyvavimo metus Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis augo, tobulėjo ir kūrė. Nepaisant įvairių istorinių aplinkybių, Ansamblio žmonės tvirtai puoselėjo lietuviškas vertybes, o jo studentiška dvasia išliko ta pati. Tą liudija ilgamečio Ansamblio meno vadovo V. Bartusevičiaus žodžiai, palikti ansamblietės dienoraštyje: „Visko būna kolektyve – ir džiaugsmo, ir liūdesio, pasisekimų ir nesėkmių. Kad ir kažin kaip svarbūs atrodo jie pradžioje, pamažu išdyla iš atminties. Viena niekada neišdils – žmonės. Jie – tikrasis ansamblio gyvenimas. Ir kada matai, kad kolektyvas padėjo jiems pamilti kūrybą, meną, vadinasi, dirbta ne veltui.“

Nuotraukoje folkloro festivalio „Skamba, skamba kankliai“ metu Katedros aikštėje šoka VU Ansamblio šokėjai, 1981 m. Nuotrauka saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve, apsk. nr. 0-083619

Šiandien, kai Ansamblis mini 85-ąjį jubiliejų, šios istorijos primena, kad už kiekvieno koncerto, už kiekvieno pasirodymo slypi žmonių atsidavimas, jų valia, meilė scenai, Lietuvai ir vienas kitam. Nuo nedidelio merginų šokių ratelio iki šiandieninio Ansamblio – tai kelionė, praeitį ir dabartį sujungianti į gyvąją tradiciją.

Daugiau informacijos apie artėjančius renginius, skirtus paminėti 85-ąją sukaktį, galima rasti VU Dainų ir šokių ansamblio tinklalapyje www.ansamblis.vu.lt/jubiliejus.

Šaltiniai

Spauda ir literatūra:

• „Interviu su savimi“, Stasys Arnašius, 2008;
• „Mano gyvenimas“, Algis Kirilauskas, 2010-09-10 (saugomas asmeniniame žurnalisto, VU Ansamblio alumno Romo Gurklio archyve);
• „Širdžių tiltais, plojimų bangomis per septynetą dešimtmečių“, Birutė Liauškienė, 2010, žurnalas „Santara“, Nr. 71, https://santaranorkus.lt/santara-2010-ziema-2/.

VU Ansamblio archyvas:

• Daivos Čičinskienės prisiminimai, saugomi asmeniniame VU Ansamblio archyve (2025-10-11);
• Emilijos Ruškytės referatas  „Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblio dokumentinio paveldo analizė“, 2025;
• Genovaitės Dumčiūtės-Breichmanienės prisiminimai, saugomi asmeniniame VU Ansamblio archyve (2006-07-27).

Archyvinė medžiaga:

• Birutės Gučaitės dienoraštis, 1956-1965 (saugomas asmeniniame žurnalisto, VU Ansamblio alumno R. Gurklio archyve);
• Fotografija iš fondo F98, saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriuje;
• Fotografijos, saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve.