Šiemet garbingą 85-ąjį jubiliejų mini Vilniaus universiteto (VU) akademinis choras „Gaudeamus“. Sukaktį kolektyvas paminės dviem koncertais. Vienas jų vyks šią savaitę, kitas – metų pabaigoje. Gegužės 17 d., 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje rengiamame koncerte choras, atspindėdamas plačią savo programų ir gastrolių geografiją, nuties tiltus iki pat Brazilijos. Skambės ne tik M. K. Čiurlionio ir kitų mūsų kaimyninių šalių kompozitorių kūriniai, bet ir egzotiškais ritmais pulsuojančios „Afrobraziliškos mišios“, kurias choras kovą atliko Rio de Žaneire. Sukakties proga, apie 30 metų vadovavimo šiam kolektyvui laikotarpį kalbamės su ilgamete choro meno vadove ir vyriausiąja dirigente Rasa Gelgotiene.
„Gaudeamus“ vadovauti pradėjote nuo 1995 m., koks jis buvo tada ir kaip keitėsi?
Choro istorija išties ilga, prieš mane jam vadovavo garsūs šalies chorvedžiai. Kai pradėjau dirbti, dėl vadovų kaitos choras buvo daug mažesnis nei dabar. O pastaruosius keliolika metų „Gaudeamus“ yra labai gausus choras. Mokslo metu pradžioje jame dainuoja per šimtą narių, o mokslo metams artėjant į pabaigą – apie aštuoniasdešimt. Tačiau mano vieni pirmųjų ryškių įspūdžių susiję su „Gaudeamus“ yra iš 1988 m, kai dar su juo nedirbau, bet jau vadovavau kitam VU chorui „Virgo“. Tuomet, Vilniuje vykstant Baltijos šalių studentų festivaliui „Gaudeamus“ choristai iškėlė trispalvę ir giedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinius himnus, per naktį siuvo vėliavas ir ranka persirašinėjo Tautiškos giesmės natas. Jau tada „Gaudeamus“ choristai buvo įvykių šalyje avangarde, tikri Dainuojančios revoliucijos šaukliai. O dabar, pastaraisiais metais, „Gaudeamus“ yra labai išsilavinusių, gabių, kūrybingų ir kupinų idėjų, o svarbiausia – mylinčių Lietuvą žmonių sambūris.
Kuo šis choras ypatingas jums asmeniškai?
Jis visada jaunas! Nors jam būdinga nuolatinė kaita, su ja susitaikiau, kai supratau, kad kuo daugiau žmonių praeis per „Gaudeamus“, tuo daugiau jų prisilies prie muzikos, prie kultūros. Ir „Gaudeamus“ mane labai džiugina jau keletą ar net keliolika metų. Tai prasidėjo tada, kai choras išaugo ir, nepaisant kaitos, tapo labai stabilus – nėra nerimo, kad negalėsime padaryti to, ką suplanavę. Žinoma, gali atsitikti (ir atsitinka) kad vienas kuris nors balsas tam tikrais metais ar konkrečiu momentu silpnesnis. Jau žinau, kaip tai pataisyti, užmaskuoti tuos sudėties trūkumus: galima pakoreguoti partitūrą, galima išvengti kūrinių, kur per daug divisi vietų. Su didele praktika atsiranda išmanymas.
Visa tai įmanoma padaryti, kai choras yra didelis. Toks, atrodytų, paprastas dalykas, o iš tiesų, kaip toje reklamoje – „suteikia sparnus“. Didelis choras dirigentui duoda galimybę laisvai kurti – programas, planus, įdomius projektus.
Kaip jau minėjau, „Gaudeamus“ yra labai talentingų žmonių choras. Nepaliauju stebėtis, kaip, besikeičiant choristams, išlieka be galo didelis veržlumas – greitas darbo tempas, naujų kūrinių ir programų įsisavinimas, choristų domėjimasis ir tiesiog akivaizdžiai aukštas intelektualumas. Nuoširdžiai žaviuosi choristais. Stebiu jų bendravimą tarpusavyje, organizacinius sprendimus choro viduje – nežiūrint jauno amžiaus, jie viską daro labai talentingai, protingai. O muzikavimui būtent aukštas intelektas turi lemiamą vaidmenį, nes kiekvieną darbo akimirką reikia kad jie, ne profesionalūs muzikantai, suprastų ir teisingai įvykdytų tikrai nemažus muzikos stilistikos, atlikimo kultūros reikalavimus: niuansus, dinamiką, balsovadą ir t.t.
Kokius galite prisiminti įdomiausius „Gaudeamus“ biografijos momentus?
Per tris dešimtmečius tų momentų buvo tiek daug... Tačiau galbūt ryškiausiai man įsiminė konkursai, kuriuose kėlėme sau tikslą laimėti labai aukštą vietą, tam tikslui pasiekti buvome labai susitelkę ir galiausiai buvome apdovanoti aukščiausiomis premijomis.
Turiu pasakyti, kad chorinių konkursų nemėgstu. Tam yra priežasčių: su mėgėjų choru negali būti tikras, kad choras pasirodys geriausia savo sudėtimi ir todėl tiesiog objektyviai gali būti neįmanoma parodyti geriausią rezultatą. Juk jeigu konkursas vyksta užsienyje – kelionė kainuoja ir jai reikia skirti nemažai laiko, niekas negali priversti choristų dalyvauti, tada konkurse turime tokią sudėtį, kokia „sukrenta“. Kai kažkada apie tai užsiminiau kolegai, profesionalaus choro vadovui, jis pakomentavo, kad tiesiog neįsivaizduoja, kaip tokiomis sąlygomis įmanoma dirbti. Bet mėgėjų chorų vadovai visuomet dirba būtent tokiomis sąlygomis ir todėl yra įvaldę begales gudrybių ir savų „sėkmės receptų“.
Aš turiu susidėliojusi ir net užsirašiusi sau laimėjimo konkurse strategiją. Ji apima visą pasirengimo laikotarpį, trunkantį apie metus, ir patį pasirodymą. Toje strategijoje – ir kūrinių parinkimas, ir choro nuteikimas, ir repetavimo planas, ir tam tikri reikalavimai choristams dėl lankomumo ir kažkokia erdvė kūrybai (stovykla ar pan).
Taigi, vieni ryškiausių momentų tokie ir buvo – pavyzdžiui, Habanerų konkursas Ispanijoje, kur varžosi be galo stiprūs chorai iš viso pasaulio, yra dideli prizai ir tą konkursą labai sunku laimėti. Tai buvo kelionė autobusu su poros dienų sustojimu Lenkijoje, kur labai ryškiai atsimenu repetavimą gamtoje, kažkur prie ežero, po pušimis. Viskas tada buvo labai stipriai pajungta konkursui ir mes jį laimėjome.
Panašus jausmas, kad pasiektas didžiulis laimėjimas, buvo Kaune, studentų chorų konkurse „Juventus“. Tame konkurse varžosi vien universitetiniai chorai ir todėl jautiesi, jog pasilyginai jėgomis su panašiais į save.
Turbūt čia dar galėčiau papasakoti apie labai įdomias gastroles JAV, Kuboje, Brazilijoje. Kelionių turėjome labai įvairių ir įsimintinų, tačiau man, kaip choro dirigentei, ryškiausi įspūdžiai yra būtent susiję su choro muzikiniais pasiekimais.
Užsiminėte apie keliones. Choras „Gaudeamus“ daug keliauja. Kodėl? Kuo užsienio gastrolės yra svarbios?
Taip, choras visada nemažai keliavo. Čia dar gal sugrįžčiau prie to, kas man vadovaujant keitėsi. Anksčiau dėl kelionės į užsienį choristai būdavo pasirengę aukoti daug ką, dabar – projektas turi labai sudominti, kad choristai vyktų į gastroles. „Gaudeamus“ per metus parengia net keletą skirtingų programų. Jas reikia kur nors parodyti. Taip gyvena visi muzikantai – rengia programas ir jas atlieka skirtingose vietose. Kita vertus, choro gyvenimas yra tos visos sudėtinės dalys: repeticijos, stovyklos, gastrolės. Visa tai reikalinga kiekviename sezone, ir ypač svarbu visa tai planuoti studentų chore, nes choristai keičiasi labai dažnai ir jie turi chore išgyventi ir patirti viską, ką choras jiems gali duoti.
Choro kelionės yra labai svarbios kultūrinio akiračio plėtimui – be jų mes užsidarytume provincialioje erdvėje. Mums reikia girdėti kitų šalių chorus, bendrauti su choristais ir dirigentais, sužinoti naujus įvairių šalių kūrinius, pasilyginti jėgomis. Man, kaip dirigentei, svarbu sekti naujas vokalo tendencijas, pasikeisti su užsienio chorvedžiais metodinėmis žiniomis, susipažinti su kitų šalių naujausia chorine muzika.
Svarbi kelionių pusė – kultūrinis ir pažintinis aspektai. Choristai aplanko muziejus, koncertus, susipažįsta su kitų šalių kultūra. Tai dar viena lavinimo dedamoji. Ir ypač čia norėčiau pabrėžti chorų bendradarbiavimo aspektą: kelionėse mums tenka kartu atlikti bendras programas, repetuoti ir pertraukų metu bendrauti su kitų šalių choristais. Kartais norint bendradarbiauti vien geros valios neužtenka, reikia ir tam tikrų įgūdžių, greitos reakcijos, susigaudymo, atvirumo kitokiems darbo stiliams ir pan. Ir aš akivaizdžiai matau, kaip „Gaudeamus“ choristai moka bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis iš viso pasaulio – štai pernai mes kartu rengėme Verdi ir Puccini programas su vyresniais už juos choristais Paryžiuje ir braziliškos bei lietuviškos muzikos programą su Rio de Žaneiro universiteto jaunų žmonių choru – abiem atvejais mūsų choristai tuoj pat rado bendrą kalbą ir su prancūzais ir su brazilais. Tokios patirtys mūsų studentams yra tiesiog neįkainojamos.
Man asmeniškai gastrolėse pasiseka išgirsti arba pamatyti tokių kultūrinių renginių, kuriuos gal būtų sunku pamatyti Vilniuje – pavyzdžiui Ph. Glasso operos pristatymą, S. Reicho autorinį kūrybos vakarą, J. Kaufmano rečitalį ir pan.
Dirbate su trimis VU chorais. Kaip suspėjate?
Čia man jau tenka atskleisti didįjį choro „Gaudeamus“ ir mano asmeniškai sėkmės receptą – tai puiki komanda. Norėčiau plačiau pakalbėti būtent apie darbuotojų komandą. Vienam žmogui, choro dirigentui, neįmanoma padaryti visko. O ir nereikia. Tai tik sukeltų nerimą dėl per didelės atsakomybės, nuolatinę įtampą bei perdegimą. Choro vadovui labai svarbu suburti patikimą, talentingą chormeisterių komandą, kurioje visi chormeisteriai būtų vienodai talentingi, kiekvienas iš jų puikiai žinotų savo atsakomybes, vienodai sirgtų už savo chorą, būtų mėgstami choristų ir gebėtų bendradarbiauti tarpusavyje.
„Gaudeamus“ dirba trys chormeisteriai: Ignas Garla, Nerijus Masevičius ir Deividas Kukta. Daug metų Ignas yra mano dešinioji ranka ir pagrindinis pagalbininkas. Jo darbo indėlį sunku būtų pervertinti. Jis ne tik talentingas muzikantas ir šiltas žmogus, bet svarbiausia – be galo degantis savo darbu žmogus, tikras choro dirigentas, sėkmingai vadovaujantis chorui „Dobilas“ ir dirbantis chormeisteriu taip pat ir kitame VU chore – „Pro musica“.
Nerijus yra taip pat puikus muzikantas, vokalistas. Jis daug metų dirba su choru, puikiai išmano studentų choro specifiką, be to – labai simpatiškas, nestokojantis humoro jausmo žmogus.
Jauniausias mūsų komandos narys yra Deividas. Džiaugiuosi, kad prireikus naujo chormeisterio, iš LMTA studentų pasirinkau būtent jį. Kaip ir mes su Ignu, jis yra baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją (tai savaime yra kokybės ženklas), be to yra labai talentingas, pats rašantis muziką. Ypač mane džiugina tai, kad Deividas, nors pradžioje abejojo, ar jam patiks darbas su mėgėjų choru, tačiau greit pamatė, kaip įdomu, prasminga dirbti su VU studentais, ir dabar dirba su tikru entuziazmu.
Turėdama tokią rimtą ir patikimą komandą, galiu skirti laiko choro planams, strategijai, naujų idėjų generavimui.
Kuris koncertas per visus šiuos metus labiausiai įsiminė kaip tas, kuris kėlė daugiausiai nerimo ir streso?
Jau senokai neatsimenu tokio koncerto, kuris būtų kėlęs labai didelį nerimą. Taip yra todėl, kad ilgainiui išmokau labai dėmesingai planuoti darbą. Jau ir šiaip, iš charakterio esu gana disciplinuota, punktuali ir planuojanti. Bet choro vadovo, ypač mėgėjų choro vadovo, darbas yra toks, kad jeigu neplanuosi labai kruopščiai, tikrai nuolat patirsi didžiulį stresą.
Tačiau net ir labai planuojant, vis tiek stresas mūsų darbe neišvengiamas, jis yra nuolatinis visų į sceną žengiančių žmonių palydovas. Todėl, kad tavo darbo rezultatas yra labai „viešas“ – negana to, kad diriguojant koncerte už nugaros jauti klausytojus, dar prieš save matai atidžius choristų žvilgsnius – ir nuolat jauti atsakomybę prieš juos visus – ir klausytojus, ir choristus. Tai kelia tikrai didelę įtampą, net jeigu ir esu labai pripratusi prie scenos. Mūsų darbe yra labai daug neprognozuojamų veiksnių – choristų sudėtis nuolat keičiasi, balsų balansas niekada nebūna vienodas – o juk nuo jo priklauso kūrinio „vyksmas“, kad pasiektum įspūdingą atlikimo efektą. Dirigento koncentracija koncerte yra milžiniška, žmogaus organizmui tai tikrai stresinė būsena.
Kuris kūrinys iš visų rengtų programų įsiminė labiausiai ar labiausiai patinka?
Man kažkodėl daugiausia emocijų iš pastarųjų metų programų man kelia Philipas Glasas. Jo kūrinį „Songs of Liquid Days“ pirmąkart išgirdau prieš keletą metų Niujorke ir tai man sukėlė tokias stiprias emocijas, kad keletą metų sukau galvą, kaip galėčiau jį atlikti Lietuvoje, o kai tai pagaliau pavyko (net du kartus), buvau labai laiminga, jaučiausi įgyvendinusi didelę svajonę.
Dar vienas kūrinys, kurį labai myliu ir visuomet noriu atlikti – tai W. A. Mozarto „Requiem“. Čia esu visiškai neoriginali, nes šis kūrinys yra vienas mėgstamiausių pasaulinės klasikos opusų. Tai įrodo šimtai afišų su šiuo kūriniu viso pasaulio miestuose, ant visų stulpų su koncertų reklamomis: manau, kad vaikščiodamas po Paryžių, Romą ar Niujorką, per vieną dieną bet kuris turistas gali pamatyti bent keletą afišų su Mozarto „Requiem“ reklama.
Ar yra kūrinys, kurį norėtumėte ir svajojate paruošti su „Gaudeamus“?
Na, yra keletas kūrinių, pavyzdžiui irgi Mozarto „Vesperae solennes de confessore“, kurį labai norėčiau vėl atlikti su „Gaudeamus“. Esame jį dainavę, bet jau labai seniai, ir norėčiau dabar pakartoti. Net kompaktinę plokštelę esame įrašę su dabar pasauline žvaigžde tapusia Asmik Grigorian.
O kitas būtų J. S. Bacho Mišios h-moll. Štai, kur yra mano didelė, bet su mėgėjų choru neįgyvendinama svajonė. Nors ką gali žinoti, gal kada nors mus kas nors pakvies prisijungti? Tačiau tradiciškai manoma, jog Bachą geriau atlikti ne ypač didele sudėtimi, todėl tokia galimybė, deja, mažai tikėtina.
Pristatykite jubiliejinio koncerto programą, juk tokių svarbių datų koncertai turi savo simboliką?
Tikrai taip. Ši programa atspindi choro jaunatviškumą ir atvirumą įvairovei ir pasauliui, norą pažinti kuo įvairesnių šalių muziką ir kultūrą. Taip pat, kadangi šiemet minime mūsų didžiojo kūrėjo M. K. Čiurlionio 150 gimimo metines, skambės ir šio kompozitoriaus kūrinių rinktinė. Kulminacija taps – Carlos’o Fonseca’os „Afrobraziliškos mišios“, kurias rengėme bendradarbiaudami su Rio de Žaneiro valstijos universiteto choru „Altivoz“.
Jubiliejų paminėsite ir antru koncertu?
Taip, ypatingai progai, ypatingos ir iškilmės. Antrąjį „Gaudeamus“ 85-mečio koncertą Vilniuje surengsime kartu su Sorbonos universiteto choru ir orkestru, kuriame atliksime F. Poulenc’o „Gloria“ bei Čiurlionio chorinius kūrinius. Šis koncertas atskleis ypatingą „Gaudeamus“ veiklos kryptį – bendradarbiavimo projektus su daugeliu Europos bei pasaulio universitetų. Čia verta paminėti, kad neseniai iniciavome meninio bendradarbiavimo programą su universitetų aljanso „Arqus“ tinklu.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną kūrinį iš jubiliejinio koncerto programos, kurį galėtumėte kartoti kiekviename koncerte, kuris kūrinys tai būtų ir kodėl?
Iš šio koncerto programos pasirinkčiau du kūrinius: Ešenvaldo „Stars“ ir Čiurlionio „Kyrie“. Kodėl? Na, man jie niekada nenusibosta. „Stars“ – toks labiau filosofinis, spalvinis, atmosferinis, nėra labai stipriai emocionalus, bet sukuria tam tikrą nuotaiką, pakylėja nuo žemės, atveria kūrybai ir muzikinei meditacijai. Man rodos, jis atveria žmogaus sielą muzikai ir kažkokioms aukštesnėms mintims. Todėl jis labai tinka koncerto pradžiai, paruošia klausytoją pasinėrimui į koncerto atmosferą.
O Čiurlionio „Kyrie“, visai priešingai, labai emocionalus, ekspresyvus, stiprus. Jo kulminacijoje jaučiuosi labai įtraukta emociškai, tiesiog tokia stipri srovė suima ir neša nepaleisdama, kol atplukdo į plačią kodą. Labai geras, genialus kūrinys. Galime didžiuotis, jog turime tokį muzikos genijų kaip M. K. Čiurlionis.
Kodėl, jūsų manymu, studentai turėtų rinktis dainavimą chore?
Nuoširdžiai palinkėčiau visiems VU studentams dainuoti chore. Suprantu, kad tai neįmanoma –mes nesutalpintume, o ir daugeliui žmonių galbūt muzika ir dainavimas yra gan tolima ir netraukianti sritis. Dalis žmonių neturėjo jokio muzikinio lavinimo vaikystėje, jie galbūt ir negalėtų prisijungti prie choro, pritrūktų gebėjimų.
Tačiau dainavimas chore yra tikrai nuostabus užsiėmimams. Visų pirma – tai muzikos pažinimas. Čia taip pat kaip ir bet kurioje kitoje meninės kūrybos srityje – yra nuostabus literatūros pasaulis, fantastiškai įdomus dailės, architektūros ir kitų meno sričių pasaulis. Taigi, chore galima pažinti daugybę įvairiausios muzikos – ir klasikinės, ir šiuolaikinės, ir nacionalinės. O mėgėjų choro specifika tokia, jog vadovai labai atsakingai išrenka tik pačius vertingiausius kūrinius – juos mokomės gana ilgai, todėl negalime ruošti menkaverčių, nelabai įdomių kūrinių.
Antra priežastis ateiti į chorą galėtų būti socializavimasis. Chore yra daug įvairių žmonių. Galima daug bendrauti, bet galima ir laikytis atokiau. Tačiau visus čia jungia bendras darbas, gyvas žmonių bendravimas, stovint „petys į petį“, jaučiant vienam kito emocijas, netgi vieningą visų kvėpavimą... Šiais sėdėjimo prie kompiuterių laikais, manyčiau, tai labai didelė vertybė.
Na, ir trečia, ketvirta ir tolesnės priežastys gali būti skirtingiems žmonėms įvairios: vieni labai vertina galimybę tobulėti, išmokti gražaus vokalo, kiti džiaugiasi choro kelionėmis ar įdomiais projektais, dar kitiems stiprias emocijas kelia patys koncertai, išėjimas į sceną, publikos aplodismentai.
Dėl visų šių priežasčių jau daug metų chorinės veiklos populiarumas visame pasaulyje auga. Mes, važinėdami po įvairias šalis, nuolat matome daugybę įvairiausių chorų, kiekviename universitete, kaip ir VU, jų yra po keletą.
Kuo chorai svarbūs universitetams?
Darbas VU man yra ir privilegija, ir didelė atsakomybė. Daugybė jaunų žmonių, kurie šiuo metu dainuoja „Gaudeamus“, dirbs Lietuvai ir nuo jų priklausys mūsų šalies ateitis. Choras, manau, turės įtakos jų požiūriui į kultūrą. „Gaudeamus“ choristai yra labai patriotiški, jie su entuziazmu dalyvauja Dainų šventėse, Liepos 6-osios himno giedojime, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios koncertuose. Be to, „Gaudeamus“ prisideda prie to, kad VU būtų ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys. Šv. Jonų bažnyčioje nuolat rengiame koncertus, kurie sutraukia daugybę klausytojų. Man atrodo labai svarbu, kad choristai, patys muzikuodami su dideliu entuziazmu, pakviečia į koncertus savo studijų draugus, ir tuo pačiu populiarina chorinę bei klasikinę muziką. Chorai kuria bendruomeniškumą, dainuojančių žmonių bendruomenę, bet ne tik – taip pat ir klausytojų, klasikinės muzikos gerbėjų bendruomenę. Kiekvienos visuomenės pagrindą sudaro tvirtos bendruomenės. Universitetai turi būti traukos centrai, į kuriuos žmonės kelią turi rasti visais būdais, kad ir per koncertus. O choras turi dvigubą misiją – supažindinti su kultūra choristus ir ją skleisti klausytojams, lavinti tiek dainuojančius, tiek besiklausančius.
Jubiliejinis VU akademinio miršraus choro „Gaudeamus“ koncertas vyks gegužės 17 d. 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje, Šv. Jono g. 12, Vilniuje. Bilietus į koncertą galima įsigyti čia
Koncertą organizuoja VU Kultūros centras.