Sidebar

services

Be kategorijos

 

Wolfgang Amadeus Mozart 

(1756–1791)

Requiem

KV 626 (1791)

Atlikėjai:

Jungtinis „Klasika visiems“ 2022 choras

VU kamerinis orkestras (vad. Modestas Jankūnas)

VU pučiamųjų orkestro „Oktava“ atlikėjai (vad. Albinas Kučinskas)

 

Gunta Gelgotė (sopranas)

Nora Petročenko (mecosopranas)

 Edgaras Davidovičius (tenoras)

Kšištof Bondarenko (bosas)

Dirigentė Rasa Gelgotienė

Klasika_visiems_logo_.jpg

2022 m. lapkričio 12 d. 20 val.

Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Jono g. 12

Vilnius

Koncerto vedėja - Irma Janonytė

Koncerto pradžioje VU kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Jankūnas) atliks Carl Nielsen kūrinį „Mažoji siuita styginiams” op. 1.

„Requiem“ – paskutinis kompozitoriaus kūrinys ir vienas labiausiai jaudinančių bei turiningiausių XVIII a. muzikos pavyzdžių. Jo sukūrimo istorija paženklinta žmogiškosios tragedijos antspaudu. Mozarto gyvenimas nutrūko kūrybinio genijaus suklestėjimo viršūnėje, kai kompozitoriui buvo vos 35 metai.

„Requiem“ užsakė nepažįstamasis juodu apdaru. Tik po Mozarto mirties paaiškėjo, kad tai buvo grafo E. Walseggo (melomano ir muzikanto mėgėjo) ūkvedys. Norėdamas pagarsėti kaip kompozitorius, grafas pirkdavo svetimus kūrinius, pats juos perrašydavo ir pateikdavo kaip savas kompozicijas. Taip jis pasielgė ir su Mozarto „Requiem“, kurį 1793 m. atliko savo mirusios žmonos atminimui.

Mozartas kūrė „Requiem“ su karštligišku užsidegimu. Jį kankino nuojauta, kad kūrinį rašo sau. Tą dvasinę būseną jis atskleidė laiške: „...mano galvoje chaosas, iš visų jėgų stengiuosi, bet negaliu atsikratyti Nepažįstamojo vaizdo. Visur jį matau. Jis prašo, reikalauja, kad rašyčiau. Ir aš rašau, nes muzikos kūrimas mane vargina mažiau negu neveiklumas. Nustojau džiaugtis savo talentu. O koks nuostabus buvo gyvenimas!.. Bet niekam nelemta pakeisti likimo... Taigi aš baigiu savo laidotuvių giesmę...“ (Viena, 1791 m. rugsėjo 7 d.). Kompozitorius suspėjo baigti tik „Requiem“ bei „Kyrie“ dalis ir nužymėti pagrindinius „Dies irae“ bruožus. Kitos veikalo dalys priskiriamos Mozarto mokiniui Francui Ksaverui Ziusmajeriui, tačiau ši autorystė diskutuotina. Yra žinoma, kad Mozartas nurodė, kaip pabaigti „Requiem“, be to, Ziusmajeris pasinaudojo eskizais, kurie vėliau dingo. Manoma, kad jis instrumentavo tik kai kuriuos numerius ir trijų paskutinių dalių muzikos epizodus.

Mozarto „Requiem“ – gilios išminties ir tragizmo kupina poema apie gyvenimą ir mirtį, apie asmenybės ir visos žmonijos likimą; tai įaudrintos, tarp nusivylimo ir vilties besiblaškančios sielos išpažintis, sukrečiantis pasakojimas apie abejones ir baimę.

Veikalas parašytas keturiems solistams, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui su styginiais, klarnetais, fagotais, trimitais, trombonais, timpanais ir vargonais pagal tradicinį lotynišką katalikų gedulingų pamaldų tekstą, kuris atsirado dar viduramžiais.

 REQUIEM

I. Introitus

Requiem

II. Kyrie

III. Sequenz

  1. Dies irae
  2. Tuba mirum 
  3. Rex tremendae
  4. Recordare
  5. Confutatis 
  6. Lacrimosa

IV. Offertorium

  1. Domine Jesu
  2. Hostias

V. Sanctus

VI. Benedictus

VII. Agnus Dei

VIII. Communio

Lux aeterna

 I. Introitus

Requiem aeternam

dona eis, Domine,

et lux perpetua

luceat eis.

 

Te decet hymnus,

Deus, in Sion,

et tibi reddetur

votum in Jerusalem:

exaudi orationem meam,

ad te omnis caro veniet.

Amžiną atilsį

duok mirusiems, Viešpatie,

ir amžinoji šviesa

jiems tešviečia.

 

Tau, Dieve, Sione pritinka

šlovinimo giesmė, ir Tau bus

ištesėti apžadai Jeruzalėje.

Išklausyk mano maldą:

pas Tave ateina

kiekvienas kūnas.
 

 II. Kyrie

Kyrie, eleison!

Christe, eleison!

Kyrie, eleison!

Viešpatie, pasigailėk!

Kristau, pasigailėk!

Viešpatie, pasigailėk!
 

 III. Sequenz

1. Dies irae

Dies irae, dies illa

solvet saeclum in favilla:

teste David cum Sibylla.

Quantus tremor est futurus,

quando judex est venturus,

cuncta stricte discussurus!

.

Rūsčią dieną amžiai lemia

pagal pranašystę seną:

pelenai palaidos žemę.

Kaip tada visi drebėsim,

kai prieš Viešpatį stovėsim,

atsakyti jam turėsim.
 

2. Tuba mirum

Tuba mirum spargens sonum

per sepulcra regionum,

coget omnes ante thronum.

Mors stupebit et natura,

cum resurget creatura,

judicanti responsura.

 

Liber scriptus proferetur,

in quo totum continetur,

unde mundus judicetur.

Judex ergo cum sedebit,

quidquid latet, apparebit,

nil inultum remanebit

Dies irae...

 

Quid sum miser tunc dicturus?

Quem patronum rogaturus,

cum vix justus sit securus?

Nuaidės baisus trimitas

ir minias nesuskaitytas

šauks, kur sostas pastatytas.

Ims mirtis, gamta drebėti

ir numirėliai kalbėti,

teisiančiam atsakinėti.

 

Knygos bus atidarytos,

kur kaltybės surašytos,

nusidėjėlių darytos.

Soste sėdintis Teisėjas,

nedorybėms paaiškėjus,

baus, atradęs nusidėjus.

Rūsčią dieną...

 

Ką aš, vargšas, jam sakysiu?

Užtarimo ką prašysiu,

kai kaltes savas išvysiu?
 
3. Rex tremendae
 

Rex tremendae majestatis,

qui salvandos salvas gratis,

salva me, fons pietatis.

Viešpatie, piktiems siaubingas,

o silpniesiems maloningas,

gelbėk ir mane, meilingas. 
   

4. Recordare

Recordare, Jesu pie,

quod sum causa tuae viae;

ne me perdas illa die.

Quaerens me, sedisti lassus,

redemisti Crucem passus;

tantus labor non sit cassus.

 

Juste judex ultionis,

donum fac remissionis

ante diem rationis.

Ingemisco, tamquam reus:

culpa rubet vultus meus;

supplicanti parce Deus..

 

Qui Mariam absolvisti,

et latronem exaudisti:

mihi quoque spem dedisti.

Preces meae non sunt dignae,

sed tu, bonus, fac benigne,

ne perenni cremer igne.

Inter oves locum praesta,

et ab haedis me sequestra,

statuens in parte dextra.

Mielas Jėzau, atsiminki

ir manęs nepaskandinki,

bet nuo pražūties apginki.

Dėl manęs taip daug kentėjai,

net brangiausią kraują liejai,

išganyt mane norėjai.

 

Teikis, Jėzau, dovanoti,

leisk kaltes nusimazgoti,

kolei reiks į teismą stoti.

Kaltę jausdamas, dejuoju

ir iš gėdos raudonuoju,

Tu išgirsk, kaip aš vaitoju.

 

Magdalenos pagailėjęs,

latrui dangų pažadėjęs,

būk ir man švelnus Teisėjas.

Mano maldos nevertingos,

bet Tu būk man gailestingas,

nuo ugnies gink pražūtingos.

Tarp blogų nesulaikyki,

dešinėn mane statyki,

prie gerųjų priskaityki.
 

5. Confutatis

Confutatis maledictis,

flammis aeribus addictis,

voca me cum benedictis.

Oro supplex et acclinis,

cor contritum quasi cinis,

gere curam mei finis.

Dies irae...

Kai pasmerksi prakeiktuosius,

liepsnai amžinai skirtuosius,

vesk mane pas išrinktuosius.

Nusižeminęs šaukiuosi,

iš visos širdies gailiuosi,

laimės iš Tavęs viliuosi.

Rūsčią dieną...
 
 

6. Lacrimosa

Lacrimosa dies illa,

qua resurget ex favilla

judicandus homo reus.

Huic ergo parce Deus.

Pie Jesu Domine,

dona eis requiem.

Amen

Dieną rūsčią ir verksmingą,

kai iš dulkių stebuklingai

kelsis nusikaltę žmonės,

Dieve, jiems atleisk maloniai;

Jėzau, būki gailestingas,

duok jiems atilsį laimingą.

Amen.
 

 IV. Offertorium

1. Domine Jesu

Domine Jesu Christe,

Rex gloriae,

libera animas omnium

fidelium defunctorum

de poenis inferni

et de profundo lacu.

Libera eas de ore leonis,

ne absorbeat eas tartarus,

ne cadant in obscurum:

sed signifer sanctus Michael

repraesentet eas in lucem sanctam,

quam olim Abrahae

promisisti et semini ejus.

Viešpatie Jėzau Kristau,

garbės karaliau,

vaduok visas tikinčiųjų

mirusiųjų vėles

iš pragaro kančių ir

iš gilaus ežero.

Vaduok jas iš liūto nasrų,

kad nepaglemžtų jų požemis,

kad nekristų į tamsybes:

te vėliavininkas šventas Mykolas

įveda jas į šventąją šviesą,

kurią kadaise Abraomui

esi pažadėjęs ir jo palikuonims.

 1. Hostias

Hostias et preces tibi, Domine,
laudis offerimus: 
 
tu suscipe pro animabus illis, 
 
quarum hodie memoriam facimus, 
 
fac eas, Domine,
de morte transire ad vitam.

Aukojame Tau, Viešpatie,

garbės aukas ir maldas:

Tu priimk jas už tas vėles,

kurias šiandien minime:

leisk joms, Viešpatie, pereiti

iš mirties į gyvenimą.

   V. Santus

Sanctus, sanctus, sanctus

Dominus Deus Sabaoth.

Pleni sunt coeli et terra

gloria tua.

Hosanna in excelsis!

.

Šventas, šventas, šventas

Viešpats, Galybių Dievas!

Pilnas yra dangus ir žemė

jo garbės.

Osana aukštybėse!

   VI. Benedictus

Benedictus, qui venit

in nomine Domini.

Hosanna in excelsis!

Garbė tam, kurs ateina

Viešpaties vardu!

Osana aukštybėse!

    VII. Agnus Dei

Agnus Dei,

qui tollis peccata mundi,

dona eis requiem

sempiternam!

Dievo avinėli,

kuris naikini pasaulio nuodėmes,

duok jiems amžinąjį atilsį!

   VIII. Communio

Lux aeterna luceat eis,

Domine, cum sanctis tuis,

cum sanctis tuis in aeternum,

quia pius es.

 

Requiem aeternam

dona eis, Domine,

et lux perpetua luceat eis,

cum sanctis tuis in aeternum,

quia pius es.

Amžinoji šviesa jiems tešviečia,

Viešpatie, tarp Tavo šventųjų,

tarp Tavo šventųjų per amžius,

nes Tu maloningas.

 

Amžinąjį atilsį

duok mirusiems, Viešpatie,

ir amžinoji šviesa jiems tešviečia

tarp Tavo šventųjų per amžius,

nes Tu maloningas.
Organizatorius - Vilniaus universiteto Kultūros centras
Projektą dalinai finansuoja Valstybinis studijų fondas.

 

Vilniaus universiteto (VU) dramos teatras lapkričio mėnesį pristatys naujai sukurtą spektaklį „Valanda 00“, kuriame kvies analizuoti temą (ne)matomas karas, skatins diskutuoti apie tai, iš kur kyla visuomeniniai konfliktai ir nagrinės šiuolaikinio jauno žmogaus būseną neramiame šių dienų pasaulyje. Premjeriniai rodymai - lapkričio 4, 5, 10 ir 11 dienomis, 19 val. VU Teatro salėje, Universiteto g. 3.

 

Bronislovas Glovickis (g. 1959) – ilgametis lietuvių liaudies meno puoselėtojas, liaudiškos muzikos kūrėjas ir aranžuotojas.

Bronislovas Glovickis VU

1983 m. baigė tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą (dabar Klaipėdos universitetas) ir įgijo liaudies instrumentų orkestro, kapelos vadovo specialybę. Dar besimokydamas grojo universiteto liaudies šokių kolektyvo „Vėtrungė“ kapeloje. Tai buvo esminis žingsnis, paskatinęs toliau puoselėti liaudies meną.   

1980–1983 m. vadovavo Klaipėdos geležinkelininkų kultūros rūmų ir Medienos medžiagų kombinato kaimo kapeloms. Vėliau iki 1992 m. dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ orkestro ir kapelos vadovu. Gretindamas veiklas, 1985–1990 m. vadovavo Vilniaus miesto medicinos darbuotojų klubui ir liaudies kaimo kapelai „Vilnelė“. 1990 m. pakviestas vadovauti B. Dvariono muzikos mokyklos filialui, o 1993 m. įkūrė savarankišką Vilniaus miesto muzikos mokyklą „Lyra“. Vadovaujant šiai mokyklai B. Glovickio iniciatyva buvo įsteigti nauji skyriai (chorinio ir solinio dainavimo, liaudies instrumentų, estrados, dailės) ir specialybės (solinio dainavimo, estradinio dainavimo, sintezatoriaus, klasikinės ir elektrinės gitaros). Nuo 1998 m. dirba toje pačioje mokykloje ir moko vaikus smuikuoti.

1993–2003 m. grojo tautiškoje kapelijoje „Sutaras“. Su šia kapelija išleista garsajuostė „Pripilk alaus“ (1995) ir kompaktinės plokštelės „Sutaras“ radijo bangomis“ (1998), „Pripilk alaus“ (1999), „Mylėsiu tave per amžius“ (2001). Nuo 2000 m. vadovauja Vilniaus universiteto liaudiškos muzikos ansambliui „Jaunimėlis“ – ne tik eina meno vadovo pareigas, bet ir pritaria dainininkams, groja keliais muzikos instrumentais: smuiku, altu, akordeonu, armonika, skudučiais, skrabalu, lamzdeliu, mušamaisiais instrumentais.

B. Glovickis – Baltijos šalių studentų festivalio „Gaudeamus“ dirigentas (2011, 2014, 2018 m.), Lietuvių dainų šventės 2003, 2007, 2009, 2014, 2018 m. Ansamblių vakaro dirigentas, tautinės muzikos ekspertas konsultantas, liaudiškų kapelų ir ansamblių šventės – festivalio „Universitas Vilnensis“ organizatorius.

Gabrielė Čepaitė-Kulienė – Vilniaus universiteto liaudiškos muzikos ansamblio „Jaunimėlis“ šokių grupės vadovė ir choreografė.

FOTO Gabrielė Kulienė

Taikydama šiuolaikinį požiūrį į lietuvių liaudies meną, G. Čepaitė-Kulienė puoselėja profesionalų liaudies scenos meną tarp jaunimo. Karjerą pradėjo Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblyje „Tarškutis“ (2000–2012 m.) kaip šokėja ir asistuojanti šokių vadovė. Su šiuo kolektyvu ne kartą dalyvavo Lietuvos ir užsienio dainų šventėse, kur įgijo profesionalios choreografės patirtį.

2010 m. G. Čepaitė-Kulienė gavo padėką už lietuvių etninės muzikos, šokio ir dainos puoselėjimą bei aukštus pasiekimus ir nuoširdžias pastangas garsinant Alytų ir Lietuvą pasaulyje. 2009 m. pelnytas medalis už Alytaus miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje.

Tęsdama šokio tradicijas, 2012–2017 m. G. Čepaitė-Kulienė įsiliejo į Lietuvos edukologijos universiteto dainų ir šokių ansamblį „Šviesa“ kaip šokėja, jame dažnai atlikdavo solo vaidmenis. 2016 m. šiame universitete įgijo šokio pedagogikos bakalauro laipsnį. Šis žingsnis paskatino užsiimti edukacine veikla, o nuo 2016 m. dėstyti šokio dalyką Vilniaus mokyklose.

Gretindama mokytojos ir šokėjos veiklą, G. Čepaitė-Kulienė 2017 m. šoko Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Tais pačiais metais tapo Vilniaus universiteto liaudiškos muzikos ansamblio „Jaunimėlis“ šokių grupės vadove ir choreografe.

Per trumpą vadovavimo laikotarpį G. Čepaitė-Kulienė spėjo parengti šokėjus 2018 m. Lietuvos dainų šventei ir Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventei „Gaudeamus“ (Estija). 2020 m. liaudiškos muzikos ansamblio „Jaunimėlis“ šokėjos atliko autorinę G. Čepaitės-Kulienės šokio kompoziciją „Jaunystės godos“.

Koncertas po koncerto, viena repeticija po kitos – tokia būdavo įprasta Vilniaus universiteto (VU) Kultūros centro meno kolektyvų narių kasdienybė ikipandeminiu laikotarpiu. Meno kolektyvai per metus surengdavo daugiau kaip 150 koncertų ir kitų įvairių renginių, keliaudavo į užsienio konkursus ir festivalius. Bet 2020-ieji metai buvo ypatingi ir neįprasti visam pasauliui. Į šiuos metus galime žiūrėti kaip į šimtus prarastų galimybių – nukeltų ar atšauktų koncertų, premjerų, renginių ir gyvų susitikimų. Tačiau Kultūros centre, kaip ir visame universitete, veiklos nesustojo, tik pakeitė savo formą ir pobūdį, tad pabandėme pozityviai pažvelgti ir suprasti, ką ypatingo šie metai atnešė tiek meno kolektyvams, tiek jų vadovams.

Projekto rengėjai VU Kultūros centras ir VU Dramos teatras vykdė aktyvią kūrybinę edukacinę veiklą, skirtą VU teatro 450-osiomas metinėms, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į pirmojo spektaklio „Hercules“ svarbą ne tik Vilniaus universitetui, bet ir Lietuvos teatro istorijai. Tuo tikslu buvo parengta ir oficialiai paskelbta Vilniaus teatro deklaracija, skelbianti, kad 1570 m. parodytas  vaidinimas „Hercules“ buvo pirmasis viešai parodytas spektaklis visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. O tai reiškia, kad Lietuvos teatro ištakos yra Vilniaus universitete.

Sukurtas ir net 7 kartus parodytas spektaklis „Heraklis“, kuris po 450 metų pertraukos tapo antrąja graikų mito interpretacija Vilniaus universiteto teatre. Taip pat įgyvendinta su šia tema susijusi kūrybinė laboratorija „Surask Heraklį savyje“, renginys, skirtas graikų mito interpretavimui, aktorinių įgūdžių ugdymo pratybos, Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivių teatras parodė ano meto jėzuitinės dramos etaloninį pavyzdį, 1596 m. parašytą ir pastatytą pjesę „Filopatris“, kurią yra vaidinęs ir dabartinis VU teatras. Taigi VU teatro tradicijos puikiai tęsiamos. Apie jas projekto įgyvendinimo metu buvo nemažai diskutuojama.

Projektas iš dalies finansuotas LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

 

Naujienos