VU Dramos teatro meno vadovas Rimantas Venckus: teatre svarbiausia – žmogaus sielos gyvenimas
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 6-ajame numeryje)
Bėgant paskutinėms pavasario dienoms, erdvioje, didikų laikus menančioje Vilniaus universiteto teatro salėje kasmet galima išvysti universiteto spektaklį, kurį Vilniaus universiteto Dramos teatro aktoriai – universiteto studentai ir alumnai – repetavo nuo mokslo metų pražios. Šią gegužę scenoje turėjo sužibėti ir „Heraklis“, gavęs iššūkį įveikti dvylika žygdarbių, deja, dėl paskelbto karantino šalyje galės sutikti smalsius žiūrovus tik rudenį. Šis spektaklis – ypač svarbus universiteto teatro bendruomenei, mat jis yra ir paskutinysis ilgamečio ir daugybę studentų kartų išleidusio, neseniai septyniasdešimtmetį šventusio režisieriaus Rimanto Venckaus pastatymas. Apie veiklą VU teatre, mylimiausius spektaklius, mėgėjišką teatrą, studentus ir ateities planus režisierius pasakoja su didele meile teatrui ir gyvenimui – kviečiu paskaityti.
Režisieriau, prisistatykite, kur gimėte, užaugote ir kur pakrypo studijų keliai po mokyklos?
Gimiau Kelmės rajone Žeberių kaime, kur teka trys upelės ir visos trys vadinasi Žeberės. O netoliese – paslaptingasis Mūškalinis, toliau matosi net pati Šatrija. Visa tai, matyt, įkvėpė mane sukurti pirmuosius eilėraščius. Mokykloje mane ištiko laimė sutikti nuostabias mokytojas Ireną Povilaitytę ir Oną Vaškevičienę. Pirmoji mane palaikė kaip literatą, antroji nuviliojo teatro link. 1968 m. įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.
Jau beveik 50 metų esate VU teatro (pradžioje – Kiemo teatro, paskui – „Minimum“, dabar – Dramos teatro) režisierius. Nuo ko prasidėjo Jūsų režisūrinis ir pedagoginis kelias?
Įstojęs į universitetą pradėjau lankyti režisieriaus Vlado Limanto teatro studiją, ėmiau vaidinti Kiemo teatre. Tačiau kažkas manyje vis kirbėjo, kad vaidyba – ne tai, ko man reikia. Ir kai pasirodė poeto Jono Meko knyga, mane lyg perkūnas trenkė – supratau, kad labai noriu pastatyti spektaklį pagal šią itin modernią, magiškos išminties bei emocionalumo poeziją. Netikėtai teatro vadovas man leido įgyvendinti šią avantiūrą. Tuomet buvau dar 4 kurso studentas. Kadangi scenos kalbą mums dėstė žinoma aktorė ir režisierė Stefa Nosevičiūtė, buvome labai „pakaustyti“ šiuo klausimu. Todėl jai išėjus iš VU teatro, vadovas patikėjo scenos kalbą dėstyti man. O paraleliai galėjau statyti spektaklius. Vėliau teatro žinias gilinau Maskvos teatro meno institute, studijavau teatrologiją. Tuo metu Maskva buvo tikra teatro Meka – tiek puikių teatrų, žymių režisierių ir aktorių. Lankydavau visus garsiausius spektaklius, nes buvo galimybė tai daryti nemokamai. Tai labai praplėtė mano teatrinį akiratį, išmokė rizikos meno – nebijoti daryti tai, kas atrodo neįmanoma arba kai kam nepatinka, išmokė interpretacijos meno, kai žinomą kūrinį gali parodyti netikėtu kampu. Be to, beveik visi geriausi to meto Maskvos teatrai alsavo disidentine dvasia ir nuolat stebindavo savo drąsa scenoje kalbėti priešingai, nei kalbėjo Kremlius.
Išėjus iš mūsų teatro V. Limantui, prasidėjo Kiemo teatro griuvimo procesas ir suirutė dėl vadovavimo. Atėjo nauja teatro režisierė, o aš 1990 m. įkūriau alternatyvų teatrą „Minimum“, kuris net 15 metų veikė L. Stuokos-Gucevičiaus kiemelio rūsyje. 2005 m. grįžau į VU teatro salę, kurioje iki šiol dirbu kaip VU Dramos teatro vadovas.
Nuo 1972 m. pastatėte per 40 spektaklių. Gal turite įsimintiniausią spektaklį? Jei taip, koks jis ir kuo įsiminė?
Vieno spektaklio niekaip negalėčiau išsirinkti, nes visi kažkuo brangūs ir reikšmingi, tačiau keletą vis dėlto išskirčiau. Tai, be abejo, pats pirmasis – „Erdvės vidury“ pagal Joną Meką, keletas spektaklių pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą, „Herojų pašnekesiai“ (pagal lietuvių poetinių dramų monologus), kur skirtingų veikalų herojai susitikdavo gvildenti tėvynės, laisvės, meilės, laimės temų. Tarybiniais metais tai buvo didelis iššūkis, dėl kurio turėjau nuolat aiškintis VU vadovybei.
Iš dabartinio etapo išskirčiau J. Grušo „Cirką“ ir G. Knapijaus „Filopatrį“, kur pavyko suderinti ir savo režisūrines ambicijas su puikia aktorių vaidyba. Beje, šie spektakliai susilaukė daugiausiai palankių vertinimų ir apdovanojimų. Tarp mylimiausių išliks ir K. Inčiūros „Margiris“, nes vaidinant šį patriotinį poetinį spektaklį vienu jaudinančiu ritmu vibravo ir mano, ir aktorių sielos. Daug spektaklių pastatyta pagal Shakespeare’o kūrybą, kurią labai laisvai interpretavau, dariau įvairius koliažus. Vienu metu turėjau netgi Germanistų teatro trupę. Su ja vokiečių kalba pastatėme spektaklį „Mefisofelis prieš Faustą“ (pagal Goethe’s „Faustą“), kur rokeris Mefistofelis po sceną važinėdavo motociklu... Vokiečių kalbos ir kultūros centras suorganizavo nepamirštamą turnė po Vokietijos miestus, kur publika aikčiojo nuo mūsų išradingumo. Nepamirštami įspūdžiai ir po B. Sruogos „Giesmės apie Gediminą“, kartu su VGTU choru suvaidintos ant Gedimino kalno. Kitas pavykęs eksperimentas buvo A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ Puškino muziejuje Markučiuose, kur vaidinome visose dvaro salėse. Na, o dabar beliko įgyvendinti savo seną svajonę – paminėti pirmąjį studentišką spektaklį apie Heraklį, kuris buvo pastatytas 1570 m. Šiemet, minėdami 450-ąsias VU teatro metines, pristatysime „Heraklį 2020“.
Trumpai papasakokit, kaip vykdavo Jūsų kūrybinis procesas sovietmečiu, kokiomis aplinkybėmis tekdavo dirbti?
Na, čia tai jau galima traktatą parašyti, apie tai rašiau ir savo knygoje „Kūryba ir edukacija. Režisierius universiteto teatre“. Čia apsiribosiu paminėdamas, kad ne kartą buvau kviečiamas pasiaiškinti pas tuometinį prorektorių ir partinės organizacijos sekretorę. Pastaroji buvo itin uoli. Paėmusi spektaklio „Herojų pašnekesiai“ scenarijų, išbraukė iš Marcinkevičiaus, Grušo, Sruogos, Vydūno tekstų žodžius „Lietuva“, „Tėvynė“, „Laisvė“, „Dievas“ ir ties kiekvienu išbraukimu pasirašė. Nepadėjo net į peržiūrą mano pasikviesti teatro ir literatūros autoritetai – akademikas J. Lankutis, dr. A. Samulionis. Tada ėmiausi gudrybės – pasakiau, kad laikysiuosi nurodymų. Padariau pauzę ir vėl ėmiau rodyti spektaklį be pakeitimų. Kadangi tas teatras medikei nebuvo nei artimas, nei reikalingas, tai ji daugiau ir neatėjo, taip mes ir praslydom. Rizikavom, aišku, nes, jei dar kartą būtų patikrinę, tikrai būtų uždraudę, o ir saugumiečiai manimi jau buvo susidomėję.
Dirbate su aktoriais mėgėjais, įvairių specialybių studentais ir alumnais. Kuo Jums ypatingas toks darbas, kokių džiaugsmų ir iššūkių jums atneša? Ir kodėl apskritai visuomenei yra reikalingi mėgėjiški teatrai, ansambliai, šokių kolektyvai ir kiti kultūriniai susibūrimai, kuriuose susirenka neprofesionalai? Juk būtų galima be jų apsieiti, visas šias sritis pavedus profesionalų darbui, o ir pats galėjote rinktis karjerą profesionaliame teatre.
Darbas su mėgėjais ypatingas visų pirma tuo, kad reikia papildomo ugdomojo darbo – aktorinių įgūdžių, scenos kalbos, judesio pamokų. Visa tai reikia daryti pačiam arba, jei yra galimybių, telkti pagalbą iš šalies. Tačiau tai teikia ir džiaugsmo, matant, kaip studentai nuolat tobulėja, auga tavo akyse. Jie yra nuolatinėje vyksmo ir veiksmo būsenoje. Kitaip yra su profesionalais, kurie (bent jau kai kurie) gali ir sustabarėti, pasitenkindami kažkada įgytais įgūdžiais. Man patinka žmonės, kurie žino, kad ne viską žino ir stengiasi kuo daugiau sužinoti. Todėl patinka derinti kūrybinį procesą su edukacija. Profesionalai dažnai yra nepajudinami savo subjektyviuose įsitikinimuose – tik taip ir ne kitaip. O aš mėgstu ieškoti, klysti, atrasti. Ir studentai yra puikūs partneriai šiame nesibaigiančiame paieškų procese.
Kita vertus, niekas kitas nepadarys to, ką daro mėgėjai. Kas skleis kultūrą šalies miesteliuose? Juk ne visus kampelius pasiekia profesionalus menas. O ir patys žmonės pilni entuziazmo vaidinti, šokti, dainuoti, groti. Kas gali uždrausti jiems tai daryti? Ir labai gerai, kad leidžiama jiems padėti susigaudyti tuose menuose, pakelti juos į aukštesnį lygį. Džiaugiuosi, kad rengiami įvairūs seminarai, festivaliai, konkursai. Manau, jog tai daro žmones laimingus. O laimės galimybė negali būti kvestionuojama.
Kaip per visus jūsų veiklos metus keitėsi studentai, jų aktyvumas, poreikiai? Ar draminio teatro scena jauną žmogų tebetraukia taip, kaip anksčiau, o gal pastebite vis mažėjantį susidomėjimą?
Mano jaunystės laikų studentai buvo labiau pareigingi, nes gal ir laiko daugiau turėdavo – juk mokslai nebuvo tokie intensyvūs. Kita vertus, dabartiniams studentams kur kas daugiau galimybių semtis kultūros, daug pasirinkimų. Tačiau susidomėjimas teatru nemažėja. Į priėmimus ateina po šimtą ir daugiau, ir labai sunku atsirinkti 20–30 žmonių, o tik su tiek įmanoma konstruktyviai dirbti. Žinoma, vėliau jų sumažėja, nes dalis išvyksta studijuoti į užsienį, kiti nesuderina paskaitų ir repeticijų grafikų, dar kiti susiranda darbo. Lieka tik tie, kuriems teatras yra kažkas daugiau nei pramoga.
Teatrinis klausimas. Ar stotumėte kurio nors vieno pusėn ginče tarp Stanislavskio, teigiančio, jog aktorius ir personažas turi būti viena, ir Čechovo, atskiriančio aktorių nuo personažo? O gal statydamas spektaklius randate vidurio kelią?
Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalėčiau, tai priklauso nuo statomo spektaklio žanro. Bet norėčiau pritarti Stanislavskiui, kad režisierius turi „numirti“ aktoriuose. Tai man priimtina ir aš laikausi tos pozicijos. Man nepatinka, kai režisierius ima tuščiai dominuoti, demonstruoti išorines priemones, palikdamas aktorių nuošalyje. O juk, pasak to paties Stanislavskio, teatre svarbiausia yra žmogaus sielos gyvenimas. Man svarbiausia – aktorius. Jei aktorius suvaidins, tai spektaklis bus, jei ne, režisierius gali spardytis, kiek nori, švaistytis efektais – jo išmonė nueis šuniui ant uodegos. Režisūra turi būti sutelkta į aktorių. Labai daug ir labai kantriai reikia aiškinti aktoriams apie jų vaidmenų esmę ir kaip ją atskleisti.
Rudenį pasirodys Jūsų naujausias, ir, deja, paskutinis, spektaklis „Heraklis“. Simboliška, kad pirmasis Vilniaus universiteto spektaklis, pasirodęs 1570 m., taip pat buvo „Heraklis“. Ar įsivaizduojate, kaip galėjo atrodyti pirmasis spektaklis ir kaip nuo jo skirsis šiuolaikinis? Ar tik forma, o gal ir turiniu?
Labai sunku įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti pirmasis studentiškas spektaklis, kadangi nėra išlikę smulkesnių aprašymų, išskyrus pagyras, kad visi stebėjosi, iš kur studentai moka taip gerai vaidinti. Tačiau žinant, jog to meto Lietuvos mokyklinis teatras vadovavosi geriausių Europos barokinio teatro atstovų pasiekimais, galima manyti, kad bent vizualiai turėjo būti tikrai efektyvus rezultatas. Na, o idėjinė pusė galėjo ir nukentėti dėl tuo metu privalomo moralizavimo. Mes nusprendėme neieškoti jokių sąsajų ir tiesiog bandyti suteikti antikos tekstui šiandieninę išraišką, tiesiog pažaisti studentišką teatrą mito erdvėje.
Kokie jūsų ateities planai, palikus VU teatrą? Ilsėsitės ar visgi neatsitrauksite nuo teatrinės veiklos ir ją tęsite kitur?
Kartais pagalvoju, kad lyg ir norisi jau pailsėti, bet pažinodamas save, žinau, kad tas poilsis truks gal kokią vieną dieną. Neįsivaizduoju savęs be veiklos, be teatro. Ir žinau, kad kažką šioje srityje tikrai veiksiu, tik gal ne taip efektyviai ir produktyviai. Gal net kitokia forma – daugiau teatrologine, dramaturgine, konsultacine.
Pabaigai – ką patartumėte jaunam, savo pašaukimo, profesinio kelio ieškančiam žmogui, ir kas Jums pačiam šiuo metu atrodo svarbiausia?
Mažiausiai norėčiau švaistytis patarimais jaunimui, nes dar nesijaučiu tiek pasenęs. Kai ateis laikas, kiekvienas pasielgs taip, kaip jis norės, kaip jam vienam tiks. Svarbiausia turėti alternatyvų, kad vienas duris uždaręs galėtum praverti kitas.
Kiekvieno žmogaus gyvenime karjeros pabaiga yra problematiška, o kūrėjo, kuris vienas, atskirtas nuo jam reikalingos aplinkos, negali toliau kurti, kartais būna netgi labai dramatiška. Kaip jau sakiau, laimi tas, kas turi alternatyvų. Kol kas per daug negalvoju, kas bus, nes koncentruojuosi į tai, ką dar reikia padaryti, kad galėčiau išeiti pakelta galva ir kad būtų ką prisiminti. O prisiminti tikrai bus ką. Ir už tai esu ir būsiu dėkingas visų kartų studentams, su kuriais teko garbė puoselėti senąsias ir kurti naujas Vilniaus universiteto teatro tradicijas. Vivat Theatrum!
Režisierių Rimantą Venckų kalbino Goda Kotryna Užpelkytė