“Hamleto sąvoka” tapo dvigubai aktuali. Spektaklis savaime svarbus savo problematika, nes studentai mėgina ekstrapoliuoti V. Šekspyro tragedijos problematiką į mūsų gyvenimą. Ir dar – “Hamleto sąvoka” tapo savotišku Akademinio teatro “Hamleto” komentaru – nežinau, sąmoningai ar ne, bet tiksliu ir daug ką pastarajame spektaklyje paaiškinančiu.
Egmontas Jansonas, Komjaunimo tiesa, 1987.04.03
Estų kritikas B. Tuhas kalbėjo, kad “Hamleto sąvoka” Gardino festivalyje buvo vienas iš nedaugelio pavyzdžių to, kaip trupė ieško savo teatrinės kalbos, nieko nemėgdžiodama ir nebijodama rizikuoti. Tai būdinga geriausiems viso pasaulio universitetų teatrams.
E. Vitkienė, Komjaunimo tiesa, 1988.09.16
“Prometėjas, Judas ir kiti lietuviai” – studentų fiolologų spektaklis. Jame naudojamasi Vydūno, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus (ypač!), Juozo Marcinkevičiaus poetinių dramų monologais, gražiausiomis liaudies dainomis. Konfliktas vyksta tarp dviejų personažų, įkūnijančių gėrį ir blogį, balta ir juoda, tarp Prometėjo ir Judo (gal vis dėlto – Šėtono, Liuciferio?). Dar šeši vaidintojai tampa “žmonija“, “liaudimi’, “tauta” (“kitais lietuviais”, dėl kurių ir vyksta “gigantų” kova.(...)
Žiūrovai buvo patenkinti. Jiems patiko spektaklio kūrėjų literatūrinis skonis, stengimasis nuoširdžiai kalbėti apie esminius egzistencinius dalykus, režisūrinis ir aktorinis santūrumas, spektaklio “normalumas” (be to ėjimo kūliais, kuris tėra Papiškio ar Pilviškio modernas ar avangardas), pačių vaidintojų nuoširdumas, geri balsai, kartais – sėkmingi prasiveržimai į aukštą poeziją ir mąstymą. Pagaliau patiko R. Venckaus nuoseklumas ir ištikimybė, kuriant savą kamerinį litetarūrinį teatrą.(...) “Minimum” dirba. Neprastai, kaip rodo šis “trumpas spektaklis apie laisvę”, - net lyginant su kai kuriais pastaruoju metu matytais profesiniais spektakliais.”
Egmontas Jansonas, Respublika, 1992. 01. 09
Spektaklį “Diagnozė: Šekspyras” Alikantės publika žiūrėjo susidomėjusi tiek veikalo tema, tiek šiuolaikiška scenine interpretacija. Po spektaklio anglų teatro aktoriai sakė, kad tai esąs geriausias ir šiuolaikiškiausias festivalio spektaklis.
Jadvyga Godunavičienė, Vakarinės naujienos, 1995.12.01
Jaunieji artistai, germanistikos studentai, sublizgėjo originaliu “Faustu”, kurio veiksmas perkeltas į dabartį. Tai buvo jaudinančiai moderni mokyklinių programų nuzulinto veikalo traktuotė. Kada gali rimtasis “Faustas” būti smagus?Kai jį vaidina Rimanto Venckaus studentai. O vaidina jie su kūnu ir siela. Tai buvo akivaizdu.
Ruth Schtafft, Freies Wort, Suhl, 1997.10.08
Jaudinačiai svarbi, pasakiškai rami, neįtikėtinai paprasta Beatričė (Brigita Vyšniauskaitė) dabartinėje euroviziškoje mūsų potarybinės visuomenės socialinio nesaugumo, moralinio bei psichologinio sudirgimo, šeimyninio pakrikimo, pedagoginio bejėgiškumo ir medicininio tragikomizmo erzelynėje sušvito kaip dar neatspėta Juozo Grušo dramaturgijos paslaptis.
Irena Gudavičienė, Dienovidis, 2002.06
MINIMUM kryptingai kuria intelektualiojo teatro modelį. V. Borcherto pjesės “Lauke, už durų” interpretacija režisierius atskleidžia universalią žmogaus be vietos tragediją, iškeldamas ją už konkrečių autoriaus nubrėžtų laiko ir vietos realijų ir pateikdamas kaip šiuolaikinio jaunuolio blaškymąsi tarp norų ir galimybių, tarp vilties ir nevilties, tarp egoizmo ir atjautos. Jaunieji aktoriai puikiai susidoroja su dramaturgija, yra mąslūs ir neuzurpuoti režisūrinių triukų.
Alvyda Čepaitytė, Literatūra ir menas, 2004.06.11
“Kaine” nekartojami bibliniai motyvai, jie interpretuojami. Drąsiai ir kartais drastiškai. Čia nebėra dieviškumo kaukių. Gal dėl to, kad vaidina jauni aktoriai, čia nesistengiama susitapatinti su Testamento veikėjais. Čia jie sukuriami iš naujo – žemiški, nuodėmingi. Neramūs, o dažniausiai komiški ir net groteskiški.
Justė Radzevičiūtė, Lietuvos žinios, 2006.05.13
Rimanto Venckaus bei jo vadovaujamos Vilniaus universiteto teatro trupės “Minimum” spektaklis “Chapel B” paliko nemenką įspūdį. Išties daugeliui tą vakarą Algimanto Mackaus poezija prabilo aktualiai, nūdieniškai, netikėtai. Spektaklyje gausu muzikos, dainų, judesio, šokių, kurie ne tik įtraukia į naują poetinį skambesį, bet ir priverčia patį pajudėti spektaklio siūlomu flamenko ar džiazinės improvizacijos ritmu. Stebino kolektyvo ansambliškumas bei nenusakoma emocinė jėga.
Birutė Norvaišienė, Lietuvos scena, 2007, Nr. 2
Spektaklio “Chapel B” herojaus vizijose tebegyvena genuose užkoduota natūrali dvasinė aplinka, iš kurios jį norima išplėšti. Žmogaus tikėjimas savimi, jo sielos stiprybė yra vienintelė jėga, galinti įveikti išorinio pasaulio brutalumą, jo robotizuojantį poveikį. Spektaklis aktualus jaunimui ir dėl to, kad jame skamba emigranto tema, kuri pateikiama ne moralizuojant, o veikiant atmintį ir jausmus.
Ridas Viskauskas, Literatūra ir menas, 2007.04.27
VU teatro Dramos trupė “Minimum” nustebino originalia premjera pagal Latvijos rašytojos M. Zalitės kūrinį “Margarita”. Netikėti režisūriniai sprendimai, V. Goethes “Fausto” ištraukos, susipynusios su šiuolaikinės latvių autorės kūriniu, leido atsiskleisti charakteriams net šešių Margaritų, kurios gyvena tarp mūsų net ir po Gretchen mirties.
Birutė Norvaišienė, Lietuvos scena, 2008, Nr. 2
Įspūdžiai ryškūs. Pirmiausia manau, kad vykęs režisieriaus atradimas - tos šešios Margaritos, tarsi šeši skirtingi moters veidai, šešios atskiros moters asmenybės pusės, charakteriai. Per tas šešias Margaritas atsiskleidžia vieno moters charakterio įvairovė. Iš pradžių man atrodė, kad tai – rizikingas sumanymas. Tačiau jis pasiteisino. Advokatas (Ignas Jankauskas) vaidino profesionaliai. Labai gerai.
Patiko ir tam tikras ekstremalumas, ypač pabaigoje, šiek tiek politinė traktuotė. Tačiau yra pjesėje visko, ir kiekvienas režisierius, suprantama, gali išryškinti tai, kas jam svarbiausia. Aš patenkinta. Buvo įdomu.
Mara Zalitė, pjesės “Margarita” autorė, Literatūra ir menas, 2008.05.09
Seniausias Lietuvos teatras - pats jaunatviškiausias. Tą ypač pajutome dabartinio teatro vadovo R. Venckaus spektakliuose. Žaismingame, studentišku sąmojumi žaižaruojančiame “Gaudeamus igitur” pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą, latvių dramaturgės Maros Zalitės “Margaritoje”, kur režisierius su jaunaisiais aktoriais sprendžia skaudžias šiandienos problemas: atsakomybės, padorumo, meilės, žmogiško orumo, iždavystės, negarbingos karjeros ir kt. Tos pačios idėjos plevena ir kitame spektaklyje “Sveiki, aš Hamletas” pagal V. Šekspyrą, kur gvildenami pamatiniai gyvenimo klausimai.
Bet labiausiai sužavėjo R. Venckaus išugdyti teatro aktoriai. Jie jau ne tik aktoriai, bet ir pjesių autoriai bei režisieriai. Net du spektaklius pagal savo paties pjeses “Sigitas” ir “Duonos padauginimas” parodė Atas Žvirblys – jaunas ryškus talentas, kuriam rūpi jaunų žmonių problemos. Norėtųsi pagirti jaunuosius teatralus už daugybę puikiai sukurtų vaidmenų.
Alvyda Čepaitytė, Lietuvos scena, 2010, Nr 1-2
Spektaklyje „Maratonas“ režisierius R. Venckus meistriškai dėlioja nuo scenos siunčiamus žinučių akcentus. Daugiau įpratus prie kamerinio režisieriaus kalbėjimo, kiek netikėta, kad šiuo spektakliu jis imasi platesnių raiškos mostų. Pastatyme dalyvauja visi 30 (!) trupės narių. Sunku atskirti, kurie yra pagrindiniai personažai, nes masinėse maratono scenose kiekvienas jų išsaugoja savo individualybę, su savo siekiu, su savo patyrimu ir veidu. Atsidavimas, kuriuo gyvenama scenoje, verčia didžiuotis jaunų aktorių gebėjimu įsijungti į bendrą darbą, o ne demonstruoti save (o režisierių gerbti už tą jų įkvėpimą). Spektaklyje visi atsiskleidžia kaip darnus ansamblis. Tai gerokai pranoksta teatro pavadinimą – MINIMUM, nors trupės pavadinimas niekada ir nebuvo siejamas su žmonių skaičiumi, erdve, dekoracijomis, apšvietimu... Svarbiausia – aktorius. Jis, anot režisieriaus, yra tas didysis minimumas, be kurio nėra teatro.
Tačiau šį kartą meninių priemonių arsenalas išsiskleidė: ironiškos klounados elementai, įtaigus ir romantiškas šešėlių teatras, masinis rečitatyvas, a cappella (vidinis monologas? - nežinau, iš kur tiek gabių studentų rado R. Venckus...), groteskiškos ir jautrios intymios scenos... Nenuostabu, kad tikslingas priemonių panaudojimas spektaklyje pasiekė supratingą auditoriją. Nieko nėra maloniau, kai žiūrovai senojoje Universiteto teatro salėje sveikina spektaklio kūrėjus atsistodami ir apdovanodami gausiais aplodismentais. Vadinasi, Universiteto teatras gyvas ir reikalingas.
,,Teatrą lanko pasišventėliai, kuriems nereikia jokių kompensacijų, tie, kurie jaučia kūrybos džiaugsmą, su niekuo kitu nepalyginamą.“ Tai iki skausmo visiems buvusiems (ir manau – esamiems) Universiteto teatro aktoriams žinomi žodžiai, kuriuos dar sykį kartoja teatro vadovas Rimantas Venckus.
Audronė Guigaitė, Lietuvos scena, 2011, Nr.2
Pagrindinis pjesės veikėjas – apskrities viršininkas Visvaldas Durevičius – tiek savo vardu ir pavarde, tiek savo arogantiška elgsena, korupcine mąstysena, engėjišku požiūriu į pavaldinius yra tipiškas mūsų valdžios atstovo prototipas, kuris Lietuvą ir jos žmones tiesiog laiko savo nuosavybe – kažkokiu absurdišku durlendu. Savo spektakliu teatras kelia klausimą – kaip ilgai dar būsime tokie naivūs, patiklūs ir baudžiauninkiškai nuolankūs, kaip ilgai leisime į valdžios sostus ir sostelius ropštis įvairaus plauko kruglodurovams – apgavikams, sukčiams, kyšininkams, kurie užuot tarnavę žmonėms, juos paverčia savo tarnais? Gal jau laikas apsivalyti ir nublokšti juos nuo tų biurokratinių stalų, ant kurių jie lipa su visais batais, įžūliai rėkdami: „Aš Viešpats! Nuo partijos ir nuo tėvynės! Aš jūsų Viešpats ketveriems metams!“
Alvyda Čepaitytė, Lietuvos scena, 2012-2/27
Spektaklis „Filopatris, arba Dorybė“: ką jis mums gali pasakyti šiandien?
Rusų režisierius K. Stanislavskis minėjo, kad būtent spektaklio turinyje paslėpta potekstė taip traukia žmones į teatrą. Nes kitaip jie sėdėtų namuosna ir skaitytų pjesę. Ir iš tikrųjų, spektaklis turi savyje kažką tokio, kas mus sukrečia bei skatina mąstyti.>>>
Justina Vansovič, www.jauti.lt 2014-11-25
Ar Penelopė vis dar laukia Odisėjo?
Spektaklio „Penelopė“ recenzija
Ugnė Zakšauskaitė, 2016 m.
