Naujienos Dramos trupė „Minimum“

• Aistė Raulinavičiūtė
• Austėja Mikalčiūtė
• Austėja Šmigelskaitė
• Aušra Šumskaitė
• Dainius Šikšnianas
• Daugardas Buinevičius
• Deimantė Jasaitytė
• Dovilė Keraitė
• Eglė Nefaitė
• Gabrielė Malukaitė
• Gabrielius Zaveckas
• Gintautė Pieslekaitė
• Jurgita Tamolytė
• Kasparas Grinevičius
• Konrad Žitkowskij
• Marija Narkauskaitė
• Mingaudė Kotryna Zujūtė
• Monika Žižiūnaitė
• Oreta Strazdauskaitė
• Paulius Bareika
• Rugilė Pumputytė
• Saulė Makutėnaitė
• Viktoras Fedorenko
• Vytenis Galvėnas
• Žilvinas Valantiejus

Keletas į šį sąrašą nepatekusiųjų lieka rezerve, iš kurio gali būti pakviesti į teatrą vėliau.

Sąraše išvardintuosius studentus kviečiame rinktis į teatrą rugsėjo 26 d 18 val. Prašom būti perskaičius ir su savim turėti scenarijų "Hinc itur ad astra". Jei scenarijaus nesate gavę prašom kreiptis į teatro vadovą:

AR PENELOPĖ VIS DAR LAUKIA ODISĖJO?

Teatro trupė MINIMUM – vienas garsiausių Vilniaus universiteto meno kolektyvų, kuris sėkmingai tęsia jau penktą šimtmetį trunkančias universiteto teatro tradicijas. Šiais metais trupė pristatė spektaklį „Penelopė“ (aut. Laimutė Pocevičienė, rež. Rimantas Venckus), atveriantį ne tik lig šiol nematytą klasikos interpretaciją, bet ir socialinių aktualijų horizontą. Trupei netrūksta vietinio ir tarptautinio pripažinimo bei laimėjimų, todėl apie mėgėjiškumą ar atsitiktinumus spektaklyje kalbėti netenka.

Spektaklio fabula seka antikos mitą, tačiau jis stebėtinai artimas XXI a. žmogui: iš Penelopės (Evelina Dambinskaitė arba Eglė Kukcinavičiūtė) ir Odisėjo (Algimantas Frankonis arba Andrius Rokas) meilės gimsta sūnus, Penelopė kursto namų židinį, tačiau Odisėjas bėga nuo rutinos ir iškeliauja ragauti pasaulio. „O aš?“ – klausia Penelopė. „Moterys nekeliauja./.../Jos laukia grįžtančių,“- nukerta Odisėjas. Po šios frazės salėje pasigirsta bruzdesys... Ar tikrai teisus šiuolaikinis Odisėjas, ar Penelopė vis dar laukia jo, paaiškėja spektaklio pabaigoje.

Spektaklio dailininkė Dalia Kaupaitė sako, jog „penelopės yra visos laukiančios merginos ir moterys, tokios pat kaip jūs ar aš. Dėl to personažų kostiumai neprimena Homero laikų. Tai rūbai, kuriuos kas dieną vilkime. Didesnis iššūkis buvo aprengti alegorines figūras...“

Šio spektaklio scenoje konkretūs perzonažai Penelopė, Odisėjas ir jų sūnus   Telemachas (vaikystėje - Enrika Andevičiūtė arba Jurgis Valančauskas; suaugęs - Paulius Ivanauskas arba Vytautas Naujokas) tête-à-tête susitinka ne tik vienas su kitu, bet ir su abstrakčiomis vidinėmis savybėmis, įkūnytomis ir įbalsintomis aktorių. Meilė (Neda Čekavičiūtė), Motinystė (Donata Grigalionytė), Viltis (Agnė Kuginytė), Egoizmas (Dominykas Bolšakovas), Pavydas (Matas Baltrėnas), Pyktis (Gabrielė Baristaitė) kalba ne tik Penelopei, bet ir žiūrovui.

Viena ryškiausių savybių, lydinti Penelopę – Viltis. Viltį įkūnijusi akt. Agnė Kuginytė, pirmus metus vaidinanti MINIMUM, sako, jog vos gavusi paskirtą vaidmenį, pagalvojo kad „tapti Vilties balsu ir kūnu bus sudėtinga. Teigiamus, šviesius vaidmenis kurti visuomet yra iššūkis, dramaturgiškai jie nuobodūs, kūriniuose jų esti labai nedaug.“ „Atsiverskite Šekspyrą... Kiek ten teigiamų herojų? Dažniausiai tai komplikuoti personažai, jie nusideda prieš save ir kitus, tai suvokia ir kenčia, įplieskia audras – apie ką ir sukasi teatras.“ – pritarė režisierius, MINIMUM trupės vadovas Rimantas Venckus.

Premjerą stebėjusi aktorė Dalia Michelevičiūtė teigė, kad vienas didžiausių iššūkių šiame spektaklyje aktoriui – abstrakčių vertybių, idealų atskleidimas. „Matyti judesio mokytojos Kamilės Narkutės įdirbis, atskleidęs personažų vidinę estetiką ir eleganciją.“ Kaip turi kalbėti, judėti ir atrodyti jaunas žmogus, scenoje įkūnijantis Viltį vyro devyniolika metų laukiančiai žmonai, tėvą menkai pamenančiam sūnui, kaip Vilčiai kalbėti įtikinamiau už Pyktį, Pavydą ir Egoizmą, kurių balsai garsesni, judesiai drąsesni, kaip savimi atverti idealą?

„Raktas į atsivėrimą scenoje – diskusija. Kalbėjimasis apie vidų padeda atskleisti emociją, ją sukurti,“ – paklausta, kaip sekėsi įkūnyti išmintingos žmonos idealu iki šiol laikomos Penelopės charakterį, sakė Evelina Dambinskaitė, sulaukusi komplimentų už sėkmingą vaidmens atlikimą. „Išėjusi į užkulisius negaliu pasakyti, kiek žiūrovų sėdėjo salėje, ar ji pilna, ar pustuštė buvo. Aš jų nematau, visiškai būnu vaidmenyje.“

Odisėją vaidinantis Andrius Rokas jau septinti metai kartu su MINIMUM trupe. „Vaidyba yra joga, terapija,“ – sakė paklaustas, ką jam reiškia ši veikla. Kalbėdamas apie „Penelopę“, aktorius pastebi, kad Odisėjo charakteris šiame spektaklyje skleidžiasi tik per interakciją su kitais personažais, tuo tarpu Penelopės herojė įdomesnė, kovojanti vidinę kovą. „Manau ir Odisėjo sutiktos moterys klajonių metu (Nepasiekiamoji (Enrika Andzevičiūtė, Justyna Vansovič), Kerėtoja (Martyna Jūraitė), Nekaltoji (Greta Aleksynaitė, Urtė Simutytė) yra tik spalvos Penelopės istorijai atskleisti. Odisėjas greičiausiai taip pat yra tik Penelopės asmenybės dalis. Penelopės odisėjams yra patogios. Linkiu moterims nesikankinti, neaukoti savęs niekam ir niekada. Odisėjai išgyvens...“ – šyptelėjo Andrius.

Po pokalbio su Karolina Adelbergyte, muzikos autore, tapo aišku, kad apie mažorų ir minorų parinkimą klausti neverta – viskas kur kas tiksliau, kur kas labiau apgalvota. Pasak Karolinos, „spektaklio leitmotyvas – perpetuum mobile. Tai ir buvo siekiama įgarsinti monotoniškais, pasikartojančiais ritmais. Ar spektaklio muzika man pačiai patiko? Tikrai ne. Bet ji tiko idėjos atskleidimui, įgarsino amžinojo variklio veikimą, gyvenimo rato nepertraukiamą sukimąsi. Norėjau, kad muzika padėtų išryškinti hegzametrą, įsiklausius, galima aiškiai girdėti ritmą, skambantį kartu su hegzametro kirčiais.“

„Tai, ką jūs bylojate šiuo spektakliu, aš valstybinėse institucijose kalbu jau dvidešimt penkerius metus“, – pastebėjo Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė. „Viskas teka iš turinio. Smagu matyti, kaip jauni žmonės suvokia moters savivokos problematiką, su kokia atsakomybe kalba apie šeimą, moters pasaulį, brandą. Džiugu, kad visa tai vyksta po universiteto skliautu, kur 1992 m. buvo įkurtas pirmas posovietinėse šalyse Moterų studijų centras.“

Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas po premjeros džiaugėsi jaunųjų kolegų darbu, linkėjo visuomet ieškoti vaidybinio nuotykio, pirmu žodžiu šauti žiūrovui į širdį. Negailėjo komplimentų režisieriui ir scenos judesio mokytojai.

Teigiami buvo ir literatūrologo prof. Kęstučio Urbos atsiliepimai. Prof. Paulius V. Subačius džiaugėsi išgirdęs tiek daug Homero, nors ir suabejoto, perklausto, taip pat sumaniai išsklaidytos, tačiau vis tiek labai gerai girdimos Juditos Vaičiūnaitės eilių. Džiaugėsi, kad spektaklyje skambėjo klasika.

Tai režisieriaus nuopelnas, kuris teigia esąs literatūrinio, dramos teatro šalininkas. „Šiame darbe vienas didžiausių iššūkių buvo hegzametras,- sako jis. - Atrodo, jaunimui vis sunkiau jausti literatatūroje skambančius ritmus. Kita vertus, to jie ir ateina į universiteto teatrą – mokytis. Daug ko mokytis. O svarbiausiai - mokytis atskleisti personažą, atrasti jį savyje. Iš studentų, be abejo, ir pats vis ko nors išmokstu. O ar jaunieji žiūrovai mokosi iš mūsų spektaklių? Jei taip, esu labai laimingas...“

Jaunieji aktoriai vieningai teigė, kad Lietuvoje penelopių yra ypatingai daug. Joms trūksta tikėjimo savimi, drąsos, vidinio lūžio, kuris įvyksta šiame spektaklyje veikiančios Penelopės sąmonėje. „Būk drąsi, juk drąsa – tai baimė sukalbėjusi maldą,“ - Penelopei kužda Viltis. „Kiekvienas yra save praradęs ir vėl iš naujo ieškojęs. Ieškoti savęs iš naujo – tai ir yra tikrasis gyvenimas,“ – tai vieni paskutiniųjų Penelopės žodžių, nuskambančių spektaklyje.

Spektaklio epilogas teigia, kad moterys vis tik „keliauja“, moterys gali daryti viską, ką nori. Jos gali būti laisvos, net jei ir prireikia kelių dešimtmečių vidinei laisvei pajausti.

Tikėkite savimi, Penelopės!

Ugnė Zakšauskaitė

Ugniaus Naudžiaus nuotraukos

Vilniaus universiteto teatras šiemet švenčia 444-ąsias metines. Ši įdomi sukaktis sutampa su kitais svarbiais teatriniais įvykiais: Lietuvoje 2014-ji paskelbti Teatro metais, o universitetų teatrai rinkosi į 15-jį Tarptautinių universitetų teatrų forumą ,,Teatrinės reminiscencijos”. Šių metų forumo tema skirta paminėti teatrams, kurie kažkada gyvavo Vilniuje, bet išnyko. Įvairūs studentų teatrai surengė akcijas jau išnykusiems žydų bei lenkų teatrams atminti. Tai buvo akcijos parodančios šių teatrų svarbą. Tačiau geriausiai šią idėją įgyvendino Rimanto Venckaus teatras ,,Minimum”, pristatydamas ne tik kadaise universitete veikusius teatrus, jų tradicijų tąsą  bet ir pastatydamas spektaklį pagal Grigaliaus Knapijaus veikalą ,,Filopatris“, parašytą ir suvaidintą Vilniaus universitete 1596 metais. Antrą kartą ši drama buvo pastatyta Kiemo teatre 1986 m. (rež. Vladas Limantas).

Kas nulėmė šį tokį taiklų režisieriaus pasirinkimą? Tikriausiai, ne tik noras parodyti, kiek šimtmečių gyvuoja seniausias Lietuvos teatras, bet ir nekartą R. Venckaus įrodytas puikus lietuvių bei pasaulio literatūros išmanymas ir sugebėjimas ją pritaikyti scenai, savaip interpretuojant  bei  eksperimentuojant, noras ją aktualiai perteikti tiek savo studentams, tiek žiūrovams. Atrodytų, kuo šiandieninius jaunus teatro aktorius ir jų žiūrovus galėtų patraukti tokia prieš šimtmečius sukurta didaktinė drama, kur daug retorikos, ilgi monologai, deklamacijos, nėra išorinio veiksmo? Bet režisierius atranda puikų sprendimą: jis ne tik iškelia šiuolaikines aktualijas, bet ir gerokai trumpindamas tekstą, atsisakydamas kai kurių personažų, sukuria naują intrigą - nekeisdamas likusio teksto, o tik naudodamasis režisūrine išmone, pagrindinį herojų Filopatrį jis traktuoja visai priešingai nei autorius. Matyt,  režisieriui buvo neįdomus toks herojų paskirstymas tik į teigiamus ir neigiamus, todėl jis dorajam Filopatriui pakiša didelę pagundą – valdžios troškimą. Ir pastarasis, kaip ir jo brolis, taip pat blaškosi tarp noro išlikti doru ir siekio  nesąžiningai tapti karaliumi.

Gegužės 5-10 d. vyks XV tarptautinis studentų teatrų forumas, kurio metu bus parodyti Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų teatrų spektakliai, o kūrybinės edukacinės akcijos metu prisiminti praeityje Vilniuje veikę teatrai.

Minėdama VU teatro 444-ąsias metines, Dramos trupė MINIMUM prisimena senąsias tradicijas ir pristato Grigaliaus Knapijaus dramą „Filopatris, arba Dorybė“, parašytą ir pirmą kartą pastatytą Vilniaus universitete 1596 m. 1986 m. drama pastatyta VU Kiemo teatre (rež. V. Limantas). Veikale keliami valdžios ir moralės klausimai tebėra aktualūs ir šiandien.

Vilniaus universiteto teatras, kuriam šiemet sukanka 444 metai, kasmet rengia tradicinius teatro forumus, įvairias kūrybines akcijas, kaskart ieškodamas naujų temų ir formų. Senovės romėnai turėjo gražią tradiciją švęsti jaunimo šventes - juvenalijas, skirtas jaunystės deivės Juventos garbei. Dramos trupė „Minimum“ inicijuoja teatrinių juvenalijų akciją, kurių pagrindu taptų šimtametės Vilniaus universiteto akademinio jaunimo teatrinės tradicijos. Ta proga balandžio 23-30 d. rengiama teatrinė savaitė, kurios metu pasirodys abi teatro trupės. Trupė „Minimum“ pristatys premjerą - VU profesoriaus Grigaliaus Knapijaus dramos "Filopatris, arba Dorybė", pirmą kartą pastatytos 1596 m., šiuolaikinę interpretaciją.