Vilniaus universiteto teatras šiemet švenčia 444-ąsias metines. Ši įdomi sukaktis sutampa su kitais svarbiais teatriniais įvykiais: Lietuvoje 2014-ji paskelbti Teatro metais, o universitetų teatrai rinkosi į 15-jį Tarptautinių universitetų teatrų forumą ,,Teatrinės reminiscencijos”. Šių metų forumo tema skirta paminėti teatrams, kurie kažkada gyvavo Vilniuje, bet išnyko. Įvairūs studentų teatrai surengė akcijas jau išnykusiems žydų bei lenkų teatrams atminti. Tai buvo akcijos parodančios šių teatrų svarbą. Tačiau geriausiai šią idėją įgyvendino Rimanto Venckaus teatras ,,Minimum”, pristatydamas ne tik kadaise universitete veikusius teatrus, jų tradicijų tąsą bet ir pastatydamas spektaklį pagal Grigaliaus Knapijaus veikalą ,,Filopatris“, parašytą ir suvaidintą Vilniaus universitete 1596 metais. Antrą kartą ši drama buvo pastatyta Kiemo teatre 1986 m. (rež. Vladas Limantas).
Kas nulėmė šį tokį taiklų režisieriaus pasirinkimą? Tikriausiai, ne tik noras parodyti, kiek šimtmečių gyvuoja seniausias Lietuvos teatras, bet ir nekartą R. Venckaus įrodytas puikus lietuvių bei pasaulio literatūros išmanymas ir sugebėjimas ją pritaikyti scenai, savaip interpretuojant bei eksperimentuojant, noras ją aktualiai perteikti tiek savo studentams, tiek žiūrovams. Atrodytų, kuo šiandieninius jaunus teatro aktorius ir jų žiūrovus galėtų patraukti tokia prieš šimtmečius sukurta didaktinė drama, kur daug retorikos, ilgi monologai, deklamacijos, nėra išorinio veiksmo? Bet režisierius atranda puikų sprendimą: jis ne tik iškelia šiuolaikines aktualijas, bet ir gerokai trumpindamas tekstą, atsisakydamas kai kurių personažų, sukuria naują intrigą - nekeisdamas likusio teksto, o tik naudodamasis režisūrine išmone, pagrindinį herojų Filopatrį jis traktuoja visai priešingai nei autorius. Matyt, režisieriui buvo neįdomus toks herojų paskirstymas tik į teigiamus ir neigiamus, todėl jis dorajam Filopatriui pakiša didelę pagundą – valdžios troškimą. Ir pastarasis, kaip ir jo brolis, taip pat blaškosi tarp noro išlikti doru ir siekio nesąžiningai tapti karaliumi.
Autoriaus tikslas buvo parodyti jaunuolio dorybes, o alegorinės figūros Storgės arba Meilės vaidmeniu - išaukštinti padorumą, meilę, sąžiningumą. Tam autorius panaudojo ir chorus, beje, puikiai išverstus mums tokia artima silabine – tonine eilėdara. Reikia pasidžiaugti, kad ir visas Eugenijos Ulčinaitės vertimas iš lotynų kalbos puikiai perteikia dramos ir to laikmečio dvasią ir kartu skamba šiuolaikiškai. Deja, chorų režisierius atsisakė, nors šį tą iš jų įdėjo į kitų personažų lūpas.
Padorumą, gėrį, meilę, pasiaukojimą spektaklyje gina tik Storgė, bet ji per silpna kovoti su kita alegorine figūra - drastiška ir valdinga Filarchija, kurios vaidmenį aistringai atlieka Evelina Dambinskaitė. Drąsų režisieriaus sprendimą pateikti kitokią Filopatrio traktuotę, keisti pjesėje keliamus dorovinio auklėjimo tikslus leido ir veikalo žanras – komiškai tragiška drama. Jeigu G. Knapijui rūpėjo iškelti jaunuolio dorybes ir paakinti visą jaunimą siekti akščiausios doros, pagarbos įstatymui, protui, tai režisieriui rūpi parodyti niekšybės triumfą siekiant valdžios. Jo spektaklyje valdžia papuvusi iš pamatų: tiek senatoriai, tiek abu broliai siekia karūnos, visai nepaisydami G. Knapijaus norų bent vieną iš jų parodyti kilniu, besiremiančiu tuo, ką liepia protas, padorumas ir įstatymas.
Tas spektaklio herojų, ypač senatorių, pasipūtimas, tas jų ironiškai grakštus vaikščiojimas ant aukštų barokinių pakulnių, lyg ant koturnų, tas netikėtas ir efektingas Storgės ir Filarchijos virtimas triadomis, kai iš vieno personažo staiga pasidaro trys, tas Filarchijos gracingas trepsėjimas, užtvirtinant savo žodžius, geras spektaklio tempas ir ritmas, puiki choreografės Kamilės Narkutės pasiūlyta plastika, išraiškingi Dalios Kiaupaitės kostiumai, prasminga Karolinos Adelbergytės muzika ir, aišku, viską į vieną visumą tiksliai sujungianti režisūra priverčia mus žavėtis. Kaip vienas buvęs Universiteto teatro aktorius, dabar garbus profesorius, pasakė, - ,,šis spektaklis yra tarsi sušoktas grakštus pasadoblis“. Labai norėtųsi, kad ne tik Storgė ir Filarchija, bet ir kiti personažai, ypač broliai, būtų tokie pat šokantys savo likimus...
Tarptautinio forumo vertinimo komisija net trims aktoriams skyrė diplomus – Evelinai Dambinskaitei (Filarchija), Eglei Kukcinavičiūtei (Storgė) ir Jurgiui Valančauskui (I senatorius). O galutinai premjeros sėkmę apvainikavo teatrui ,,Minimum“ įteiktas apdovanojimas – ,,Aukso paukštė“. Manau, kad ją turėdamas teatras, ne tik grakščiai šoks, bet ir skraidys.
Rež. Alvyda Čepaitytė - Sipienė