„Įsivaizduokite bažnyčios priekyje besirangančius žmonių kūnus, plastiškai judesiu imituojančius biblinę istoriją apie izraelitų išėjimą iš Egipto. Jiems akompanuoja paslaptingi vargonų garsai, sklindantys iš didžiausių Lietuvos vargonų balkono. Ir visa ši judesio ir garsų sintezė niekada nepasikartos, nes yra improvizuojama čia ir dabar,” - pasakoja vargonininkas Vidas Pinkevičius.
„Norėdamos kad šis koncertas būtų ypatingas, visos nusprendėme pagroti solo. Manome, kad klausytojams turėtų būti įdomu išgirsti kiekvieno instrumento tembrus ir unikalų skambesį. Siekdamos, kad koncertas būtų turiningas ir kontrastingas bei norėdamos supažindinti klausytojus su įvairių muzikos stilių įmantrumu ir specifika, parinkome įvairių stilių programą,” - sako vargonininkė Fausta Vilija Raščiutė.
Minėdami 2019 m. LR Seimo paskelbtus Jėzuitų misijos Lietuvoje 450 jubiliejinius metus, kviečiame visus jėzuitų mokyklų bendruomenių narius ir Vilniaus miesto gyventojus į teatro festivalį Vilniuje. Renginio tikslas – gaivinti senąsias mokyklinio jėzuitų teatro tradicijas, kurios jaunam žmogui gali būti puikia kūrybos išlaisvinimo, estetinio skonio ir erudicijos lavinimo priemone. Festivalio dalyviai - trijų jėzuitų mokyklų Lietuvoje mokiniai bei bičiuliai.
Jau tradicija tapęs konkursas kviečia dalyvauti visų Vilniaus universiteto (VU) fakultetų visų pakopų studentus, mokančius Baltijos šalių kalbas:
Šmaikštus ir trumpas testas padės pasimatuot ir sužinoti, kuris kolektyvas Tau tiktų. Pirmyn!
Kaip ir kasmet, atšviežiname Kinetinio teatro trupės gretas naujais nariais. Jeigu ieškai vietos, kurioje galėsi realizuoti savo idėjas, laisvai eksperimentuoti, tobulėti bei, žinoma, daug judėti – lauksim Tavęs rugsėjo 10 dieną 18.30 val. Teatro salėje (VU Centriniai rūmai). Viskas ko Tau reikės – patogūs rūbai judėjimui bei atvira galva ant pečių!
Užsiėmimai vyksta 18.30 val. antradieniais ir ketvirtadieniais VU Teatro salėje. Iki susitikimo!
VU Kultūros centras inicijuoja technologijų meno projektą „OrganLAB“, kurio tikslas sudaryti sąlygas skirtingų disciplinų studentams bendradarbiauti, megzti naudingus ryšius, vystyti profesines kompetencijas bei įgauti unikalios patirties taikomojo mokslo ir tarpdisciplininio meno srityje.
Technologijų vystymasis ir tobulėjimas vyksta greičiau, nei patys sugebame suvokti. Beveik nėra srities, kurioje nebūtų galima išvystyti ir bandyti pritaikyti šiuolaikinių technologijų siūlomų sprendimų. Viena iš sričių sparčiai reikalaujanti auštųjų technologijų dėmesio – apšvietimo dizainas, video ir garso menas, fotografija, kompiuterinė grafika, animacija, trumpiau tariant – naujųjų medijų menas. Projekto „OrganLAB“ organizatoriai kviečia VU fizikos studentus, dalyvauti mokslo ir meno laboratorijoje kartu su Vilniaus dailės akademijos medijų studentais. Jos metu analizuosime šiuolaikines apšvietimo technologijų galimybes bei bandysime ieškoti sprendimų įgyvendinant vizualines idėjas.
Kaip pagrindą idėjų atsiradimui, studentams siūlome tyrinėti šv. Jonų bažnyčios erdvę ir joje esančių vienų seniausių Europoje vargonus, tiksliau jais išgaunamų keisčiausių, netikėtų sąskambių, dermių, garsus ir muziką, kuri kvies kurti vizualines istorijas. Šis projektas – tai pirmas bandymas Vilniaus universitete apjungti muziką, šiuolaikines technologijas ir vizualiuosius menus į bendrą performatyvią visumą.
Projekto dalyviai: kviečiame dalyvauti fizikos bakalauro studentus, taip pat magistro lazerinės fizikos ir optinių technologijų studentus, kurie turi pagrindus arba domisi galimybėmis dirbti su technologijomis (apšvietimas, lazeriai), II kurso animacijos ir III kurso bakalauro fotografijos ir medijų meno studentus. Prie projekto prisijungia VU fotonikos ir nanotechnologijų profesorius Pranciškus Vitta, kuris lydės studentus ir padės atsakyti į fizikos keliamus klausimus. Taip pat Arturas Bukauskas kompiuterinio kino ir animacijos režisierius, videoprojektų kūrėjas, Vilniaus dailės akademijos lektorius.
Datos: 2019 m. rugpjūčio 13-23 d. kūrybinė-pažintinė stovykla Panemunėje. 2019 m. spalis – gruodis mokslo ir meno laboratorija Vilniaus universitete. 2019 m. gruodis – eksperimentinių darbų pristatymas šv. Jonų bažnyčioje.
Norintys dalyvauti iki birželio 25 d. turėtų užsiregistruoti šioje ANKETOJE.
Daugiau informacijos ir kontaktai pasiteiravimui: , Gintė Jokubaitienė +37061060776
„VIVAT ACADEMIA“ – VU Dramos teatro trupės spektaklis, kurtas pagal to paties pavadinimo Remigijaus Baltrušaičio poetinę dramą, kurią į sceną perkėlė režisierius Rimantas Venckus. Spektaklis skiriamas Vilniaus Universiteto 440-osioms metinėms.
Iki pat spektaklio pabaigos svarsčiau, ar šis sugebės atpirkti režisieriaus išsakytą mintį – „Akmuo – sudėtinga materija, absorbuojanti ir meilę, ir neapykantą, ir kuriančiąją, ir griaunančiąją jėgą. Ši metafora – spektaklio leitmotyvas“ – ir šioji neliks tiesiog pasiteisinimu, kodėl scenoje mažai rekvizitų, o iš tikrųjų atskleis tą galybę akmens suvokimo variacijų, iš kurių svarbiausias (dėl spektaklio pastatymo universiteto metinių proga) man pasirodė esąs tvirto, ilgaamžiško pamato įvaizdis. Pastarąjį ir atskleidė spektaklio pabaiga, kuomet kiekvienas veikėjas į scenos vidurį atnešė po akmenį ir jais apstatė knygą: universitetas – tai bendromis jėgomis pastatyta tvirtovė žinioms ir išminčiai.
Kitas, nors ir labai trumpas, bet man be galo įsiminęs momentas, kuriuo, rodos, atskleidžiami kiti akmens leitmotyvo suvokimo būdai, yra scena, kurioje Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras akmenį glaudžia prie krūtinės. Ši vieta buvo paveiki, nes ja parodomas karaliaus dvilypumas: viena vertus akmuo atsiranda arti širdies ir yra tarsi priimamas, saugojamas paties karaliaus, kita vertus – akmens svoris slegia širdį, neleidžia jai ramiai plakti. Pasinaudojant tokiu paprastu daiktu – akmeniu – spektaklio metu dar ne kartą yra atskleidžiamos veikėjų savybės, jų lūkesčiai ir kankinantys faktoriai. Tai, manau, yra svarbiausias spektakliu pasiektas tikslas, nes, kaip minėjo režisierius, „Nesiekėme istorinių personažų ir jų aplinkos autentiškumo. Kur kas svarbiau – jų mintys ir jausmai. Įsivaizduokime, kad jie – tai mes prieš 440 metų...“ Per veikėjų intervenciją su akmens metafora galime susidaryti įspūdį, kokie yra personažų požiūriai į didžiąją „VIVAT ACADEMIA“ adaptacijos problemą – universiteto įsteigimą.
Noriu pasidžiaugti, jog šiais metais trupės gretas papildė tiek daug naujų pavardžių, kurios sudarė sąlygas tokiame sunkiame spektaklyje kiekvienam vaidinti atskirą rolę ir koncentruotis tik į ją. Deja, negaliu neigti, jog, turint tiek daug skirtingų personažų keli veikėjai kitų akivaizdoje išties nublanksta, jų siužetinės linijos ima maišytis tarpusavyje, nebekeldamos didelio jaudulio, net jei jos ir pakrypsta nauja linkme, o replikos ima kartotis itin kirsdamos per ausį. Tačiau labai norėčiau pagirti aktorių Paulių Ivanauska, kurį jau teko matyti spektaklyje „Margiris“ vaidinat kunigaikštį Margirį. Spektaklyje „VIVAT ACADEMIA“ Paulius Ivanauskas gavo Kęsgailos rolę ir, mano nuomone, šį vaidmenį išpildė gerokai sėkmingiau. Ar šis vaidmuo tiesiog labiau „prilipo“ prie aktoriaus, ar tai jo paties atsipirkęs darbas su dikcija, natūralesne vaidyba – nežinau. Bet kuriuo atveju įžvelgiau tik tobulėjimą. Paulius Ivanauskas kartu su aktore Monika Žižiūnaite, vaidinusia Kotryną, scenoje atgaivino šekspyrišką Romeo ir Džuljetos situaciją, įsimylėjėlių nekaltumą, kurį atskleidė natūraliai ir pernelyg nešaržavo.
Puikią scenos pajautą ir jos kontrolę demonstravo aktorė Neda Čekavičiūtė, kuri savo personažą – Mildą – į realų gyvenimą perkėlė ne tik kūno kalba, bet ir veido išraiškomis, ugningais žvilgsniais bei balso tonu. Rezgami sąmokslai veikėją nuvedė į maniją, o jų pasekmių nenumatymas – į beprotybę. Šį asmenybės kontrastą spektaklio eigoje Neda Čekavičiūtė puikiai atskleidė, neleisdama, jog šis kontrastas būtų sutryptas į vieną būseną.
Michasius (aktorius Kipras Šivickas) – komiškos ir gąsdinančios prigimties veikėjas. Matant jį, gandro žingsniu bevaikščiojantį po sceną, norisi šypsotis, tačiau aktoriaus veide visad išlieka personažą gaubiantis nestabilumas, priverčiantis žiūrovą bijoti, jog bet kuriuo momentu šis klounas pakreips istoriją visai kita ir, ko gero, žiauresne linkme. Šį nuolatinį veikėjo buvimą ant trūkimo ribos aktorius atskleidė savaip, vargu, ar kas kitas tą padarytų identiškai.
Dažnai norėjosi tikslingesnio aktorių judėjimo scenoje, kruopštesnės choreografijos. Pavyzdžiui, karaliui susitikus su reformatais ir katalikais, šie pradeda aršiai ginčytis, o šio ginčo metu iš akiračio visiškai pametame karalių, kuris, kad ir kaip ten bebūtų, yra centrinė šios scenos figūra. Jį uždengia kiti aktoriai, kurie, rodos, supranta, kad neturi atsidurti centre, bet to neapskaičiuoja ir vis vien paslepia karalių. Vieninteliai veikėjai, kurie, viliuosi, sąmoningai nesinchronizuotai atlieka judesius yra juokdariai, o tai prideda jų veikėjams tinkamos charizmos.
Didžioji dalis aktorių savo vaidmenis paliko tik sakomų monologų ir kalbamų dialogų rankose. Neišvydau pilno susiliejimo su savais personažais kūno kalba, eisena, mostais, mimikomis.
Gerą įspūdį paliko dalis Dalios Kiaupaitės sukurtų kostiumų. Jie – ir išankstinė pagalba identifikuoti charakterių skirtumus (pvz.: šviesiai rausvas, lengvas Kotrynos apdaras ir kone visiškai juodas Mildos), ir būdas nusikelti į vaizduojamą laikotarpį. Tiesa, kai kurie kostiumai sukėlė priešingus jausmus, kuomet buvo matomas neužbaigtumas ar kiek nepavykęs to sprendimo būdas (pvz.: vyskupo viršutinis apdaras atrodė nereikalingas ir pernelyg paprastas, primenantis miestiečio rūbą; Michasiaus gobtuvas, rodos, nepridėjo jokio gyvatiško paslaptingumo veikėjui, o verčiau atkreipė nereikalingą dėmesį). Skrupulingiausiai sukurti ir labiausiai išsiskiriantys, mano manymu, buvo būtent merginų (Kotrynos, Mildos, Agnieškos) kostiumai.
Neretai scenose nuskambanti muzika, atrodo, bandydavo įvesti publiką į tolimesnę istorijos eigą ir tai darė gan nesubtiliai, lyg piršdama jau numatytą nuomonę. Štai pavyzdžiui, Kotrynai susitikus su Kęsgaila iškart nuskamba lengva, romantiška muzika, kuri indikuoja būsimą šių dviejų veikėjų meilės istoriją. Manau, jog ne tokios stiprios „užuominos“ suteiktų spektakliui daugiau nenuspėjamumo.
Nepaisant trūkumų, kurių visad gali prikišti bet kokiam darbui, „VIVAT ACADEMIA“ – įrodymas, kad trupė tobulėja bei savo amatui negaili įdirbio ir kad tai dar vienas sėkmingas VU Dramos teatro darbas, kuris lai taip pat būna pamatinis akmuo tolimesniems kūrybiniams užmojams statyti.
Agnė Girsaitė
Gegužės 11 d. 18 val. Vilniaus universiteto kamerinis orkestras, vadovaujamas jo įkūrėjo, meno vadovo Pauliaus Bernardo Koncės ir dirigento Modesto Jankūno, Šv. Jonų bažnyčioje surengs koncertą, skirtą 40 metų jubiliejui paminėti, į kurį kviečiama visa Vilniaus universiteto bendruomenė.
Orkestro įkūrimo data laikomi 1979 m., kai universitetas šventė 400 metų jubiliejų. Tuo metu Balio Dvarionio muzikos mokykloje dirbęs P. B. Koncė matė besikeičiantį universiteto veidą.
„Jį atstatė, švarino. Iš Šv. Jonų bažnyčios išnešė šiukšles ir įkūrė Mokslo muziejų. Erdvės pasidarė tuščios, joms reikėjo gyvybės, muzikinių garsų. Mūsų universitetas yra nuostabus baroko perlas, ir pagalvojau, kaip be šitos muzikos jie gyvens. Pakviečiau keturis žmones groti ir jie visi patikėjo, kad tai galima padaryti. Tai buvo medikas prof. Eugenijus Gefenas (smuikas), ekonomistė Birutė Grikinytė (fleita), medikė Lina Gumbaragytė Stakišaitienė (klavesinas) ir Dainius Lasauskas (violončelė)“, – taip apie kvarteto įkūrimą radijo laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ pasakojo dirigentas bei fleitininkas P. B. Koncė.
Ekonomistė B. Grikinytė prisipažįsta, kad studijų metais norėjo tęsti dar mokykloje pradėtą muzikinį kelią. „Muzikos mokykloje tik paskutiniais metais imi pajusti jau ne amato, bet tikro muzikavimo skonį, – sako pirmoji orkestro fleitininkė. – Pauliui užsiminus apie galimybę groti Vilniaus universitete, aš, žinoma, sutikau. Ir ne tik dėl to, kad pasiūlė mylimas mokytojas. Man buvo smagu, kad galėsiu muzikuoti toliau. Be to, drįstu pasakyti, kad grojimas orkestre buvo atsvara nuobodžioms ekonomikos studijoms.“
Kiekvienais metais į kolektyvą ateidavo ir jame likdavo po keletą muzikantų. Dabar jau išaugusiame orkestre yra groję per 136 įvairių specialybių universiteto studentų; surengta daugiau kaip 800 koncertų, įvaldytas gausus įvairių žanrų repertuaras nuo baroko iki populiarios šiuolaikinės muzikos, išleisti keturi įrašų leidiniai, nemaža rečiau skambančių kūrinių įrašyta Lietuvos radijo fondams.
2017 m. orkestras pripažintas geriausiu kolektyvu Pasaulio orkestrų festivalyje Vienoje, jam įteiktas Aukso prizas ir specialus Garbės diplomas. Ta proga aukščiausiu jaunatviško muzikavimo įvertinimu tapo galimybė koncertuoti garsiojoje Vienos muzikų draugijos „Musikverein“ Auksinėje salėje.
Per 40 metų Vilniaus universiteto kamerinio orkestro atliekama muzika skambėjo įvairiuose pasaulio kampeliuose: nuo Meksikos iki Maskvos, skersai ir išilgai Europos žemyne, Mechiko, Jerevano, Upsalos, Bolonijos, Hagos, Ženevos, Paryžiaus, Rygos, Maskvos, Venecijos, Romos, Sank Peterburgo, Maltos, Budapešto bažnyčiose ir koncertų salėse, o praėjusią vasarą orkestro atliekama muzika pasiekė net Šanchajų ir Pekiną. Muzikantai išvyksta ir į artimesnes koncertines misijas – mažų Lietuvos miestelių bažnyčias, dvarus, kur sulaukia vietinių bendruomenių susižavėjimo. Orkestro kultūriniam gyvenimui labai svarbus bendradarbiavimas su Vilniaus universiteto akademiniais chorais – kartu parengiamos įspūdingos programos, sukviečiančios daugybę žmonių ant scenos. Taip orkestras įvykdo savo misiją – skleisti klasikinės muzikos žinią ir leisti tobulėti jauniesiems muzikantams.
Orkestro repertuaras išsiskiria spalvingumu. Koncertuose skamba stambios formos baroko bei klasicizmo šedevrai, romantizmo laikotarpio muzika ir net nuotaikingos pramoginės pjesės. Tai atsispindės ir jubiliejiniame koncerte – skambės Venecijos genijaus A. Vivaldi „Concerto grosso d-moll“, G. F. Handelio „Siuita D-dur trimitui, styginiams ir bosui“, V. A. Mozarto Motetas „Exsultate, Jubiliate“, A. Salieri „Sinfonija Veneciana“, XX a. pr. italų kompozitoriaus O. Respighi, šių dienų kompozitoriaus K. Jenkinso muzika. Taip pat nuskambės kiekvienam lietuviui artimi ir iki širdies gelmių žinomi M. K. Čiurlionio ir J. Naujalio kūriniai.
