Spalio 18 d. Vilniaus universiteto choras „Pro musica“ (vadovė Rasa Gelgotienė) iškilmingai minės savo 15-ąjį jubiliejų ir dovanos klausytojams šventinį koncertą šv.Jonų bažnyčioje. Į gimtadienio sūkurį argentinietiško tango ritmu besisukančio choro narius pakvietėme pasidalinti savo mintimis apie tai kodėl jie pasirinko šį chorą, kas per tuos metus buvo įsimintiniausia ir kuris kūrinys pareikalavo daugiausia iššūkių.
Keli choristai pasvarstė, koks choras „Pro musica“ bus dar po 15 metų - neabejotinai vienys Universiteto darbuotojus bei alumnus, bus turtingas savo repertuaro gausa nuo K. Sen Sanso, iki V. Miškinio kūrinių. Kaip pasakoja U.Danielkienė: „„Pro musica“ yra ne tik choras bet ir bendruomenė, šeima, giminė. Kadangi turime daug mamyčių ir tėvelių, kurie vedasi savo vaikučius į repeticijas, vežasi juos į stovyklas bei keliones, tikiu, kad užaugę ir įstoję į universitetus jie prisijungs prie mūsų su nauja energija ir idėjomis.“. Optimizmo nestokojantis K.Vilkas , sako, jog net ir po dar 15 metų vis dar dainuos chore. Daugiau choristų atsakymų - apačioje.
- Kas paskatino ateiti į chorą „Pro musicą“?
- Koks buvo vienas įsimintiniausių įvykių susijusių su šiuo choru?
- Kuris „Pro musicos“ kūrinys yra (buvo) pats sunkiausias, pareikalavęs daugiausia iššūkių?
- Kaip manote, koks bus choras „Pro musica“ po dar 15 metų?
IRMA JANONYTĖ
Choro „Pro musica“ prezidentė
Chore dainuoja 5 metus
1. Meilė muzikai ir tai, kad choro meno vadovė yra R. Gelgotienė.
2. Grand prix laimėjimas chorų konkurse Bialystoke 2016 m. ir choro meno vadovės parinktas kūrinys – Ola Gjeilo „Sunrise Mass“.
3. J. S. Bacho Mišios h-moll.
4. Apie tai tikrai pasikalbėsime po 15 metų!
AUDRIUS ALKAUSKAS
1. Kai susikūrė „Pro Musica“, gyvenau užsienyje, tačiau iš tolo stebėdamas choro veiklos pradžią, visada žinojau, kad vos tik grįžęs gyventi į Lietuvą prisijungsiu prie choro. Taip ir nutiko. Šį chorą laikiau savu net tuomet, kai jame dar nedainavau – studijų metais lankiau Vilniaus universiteto chorą „Gaudeamus“, todėl tapsmas choro „Pro Musica“ dainininku man buvo lyg savaime suprantama tąsa.
2. Man gal labiausiai įsiminė ne įvykiai, o emocijos, susijusios su choru. Viena įdomi ir gana netikėta emocija – liūdesys, kuris apima, kai baigiame koncertų ciklą, grįžtame iš choro stovyklos ar kelionės. Man koncertų ciklai ar kelionės labiau patinka nei atskiri koncertai, nes tą pačią programą atliekame kelis kartus – tada muzika nuolat skamba mintyse, tu ją niūniuoji, gali pastebėti, kaip kaskart lipdamas į sceną choras pasirodo vis geriau. Todėl būna ir truputį liūdna, kai visa tai pasibaigia. Labai įsiminęs ir pakylėtas įvykis buvo 2014-ųjų metų Dainų šventė, kuri ilgam įsirėžė į atmintį (kažkodėl daug labiau, nei 2018-ųjų m.) Galbūt todėl, kad tai buvo mano pirmoji šventė su choru.
3. Kol mokaisi kūrinius, dauguma jų sunkūs – paminėčiau Dž. Rosinio „Mažąsias iškilmingąsias mišias“, V. A. Mocarto „Requiem“. Tačiau visi sunkumai pasimiršta, kai jau išmoksti kūrinį.
4. Kaip ir dabar, jis vienys Universiteto darbuotojus bei alumnus ir atliks K. Sen Sanso, V. Miškinio kūrinius. Choro repertuaras pasipildys naujais kūriniais, kurie bus sukurti per tuos ateinančius penkiolika metų.
VILTĖ STRIŪKIENĖ
VU Filosofijos fakulteto alumnė
Chore dainuoja 8 metus
1. 7 metus prieš tai dainavau chore „Virgo“, tačiau atėjo toks metas, kai pasijaučiau chorą „išaugusi“. Prieš metus nemažai „Virgo“ dainininkių buvo perėjusios į „Pro musica“, todėl, matyt, dar ir pasijaučiau vieniša. Be to, pati sukūriau šeimą ir natūraliai kilo noras prisijungti prie vyresniųjų.
2. Įvykių su choru buvo labai daug ir labai įvairių – sunku išrinkti įsimintiniausią. Labai ryškiai įsiminė tas kartas, kai su ansambliu dalyvavome vokalo konkurse ir užėmėme 1 vietą. Buvo labai geras jausmas kartu su dar trimis balsais kartu atliktu kūrinį. Visai kitas patyrimas nei dainuoti chore.
3. Iš tiesų, visi stambios formos kūriniai, kuriuos mes dainuojame, reikalauja kruopštaus darbo ir atsidavimo. Jei dėl kažkokių priežasčių choristas ilgą laiką negali dalyvauti repeticijose, jam po to būna tikrai nelengva.
4. Tikiuosi, kad bus toks pats gyvybingas, draugiškas ir rimtai žiūrės į muzikavimą.
KĘSTUTIS VILKAS
Chore dainuoja 7,5 metų
1. Visą gyvenimą brązginau gitara, domėjausi bardų ir kitokia muzika, tačiau ilgainiui tai tapo nebe taip įdomu, pajutau, kad norisi padirbėti su profesionalais ir išmokti kažko naujo ir įdomaus. Ieškojau galimybės pasimokyti vokalo, o čia pasitaikė tuometinis kolega Mantas Lekštys, chore dainuojantis nuo pat jo įkūrimo iki šiol. Jis ir pasiūlė prisijungti prie choro.
2. Žinoma, Dainų šventės. Su choru jau dalyvavau dviejose.
3. Buvo nemažai tokių, bet gal sunkiausios buvo Karlo Orfo „Carmina burana“ greitakalbės.
4. Ko gero, po 15 metų dabartinių choristų tebus likę apie šeštadalį, bet įsivaizduoju, kad aš net ir tada vis dar dainuosiu.
EDMUNDA RUDZEVIČIENĖ
VU centrinės administracijos darbuotoja
Chore dainuoja 3 mėnesius
1. Begalinis noras dainuoti (dainavau choruose nuo pat 1 klasės), taip pat darbas Vilniaus universitete ir noras Universitetą susieti ne tik su darbu, bet ir su poilsiu – dainavimu, muzikos terapija, bendravimu su naujais žmonėmis, kuriuos jungia bendra meilė dainavimui.
2. Kadangi choro narė esu tik nuo liepos mėnesio, kol kas pats įsimintiniausias įvykis buvo koncertas Liepojos koncertų salėje „Lielais Dzintars“ rugsėjį vykusių Baltijos jūros choro gastrolių metu. Bet neabejoju, kad įsimintinų įvykių dar patirsiu ne vieną ir ne du.
3. Martin Palmeri „Misa a Buenos Aires“ – sudėtingas, bet labai ypatingas, netikėtas (klasiką ir tango ritmus supinantis), užburiantis, kaskart jį atliekant vis kitaip skambantis ir dėl to be galo nuostabus stambios formos kūrinys.
4. Iš paauglio virs suaugusiuoju: bus dar profesionalesnis, bet vis tiek jaunatviškas, novatoriškas, dar labiau įtraukiantis ir stebinantis klausytojus puikia muzika.
ANDRIUS RUSECKAS
VU Fizikos fakulteto alumnas
Chore dainuoja 3 metus
1. Į chorą atėjau vedinas intuicijos, vaikystės patirčių ir netikėtai išsidėsčiusių žvaigždžių.
2. Pirmasis koncertas. Jaudinausi, bet viskas atrodė pasakiškai.
3. Bachas.
4. Klasiškai modernus!
UGNĖ DANIELKIENĖ
VU Tarptautinio verslo mokyklos alumnė
Chore dainuoja 8 metus
1. Baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, lankiau mokyklos chorą bei įvairius ansamblius. Įstojus į Universitetą noras dainuoti niekur nepradingo, tad nusprendžiau ieškoti muzikinės bendruomenės Universitete.
2. 2017 m. vykusi kelionė į Ispaniją. Tada dėl Prancūzijos oro dispečerių boikoto iškilo grėsme, jog mūsų pasirodymas Granadoje neįvyks. Keturių jaunuolių skrydžiai buvo atšaukti likus 9 valandoms iki išvykimo, ir aš, žinoma, patekau į tą ketveriukę. Lyg tyčia tai buvo pirmas kartas, kai aš organizavau kelionę chorui – kiek buvo patirta streso ir nerimo... Galiausiai visi susitikome, drauge suradome naujus skrydžius, suplanavome išvykimą į Granadą ir leidomės į beveik parą trukusią kelionę. Skridome lėktuvais, važiavome traukiniais, autobusais ir mašinomis. Nepaisant visų negandų kelionės pradžioje, tai buvo pačios puikiausios gastrolės, nes visi įrodėme, jog choras mums yra labai svarbus, ir nesvarbu kokioje aklavietėje beatsidurtumėme – sutelkę jėgas kartu galime atrasti sprendimą.
3. V. A. Mocarto „Requiem“.
4. „Pro musica“ yra ne tik choras bet ir bendruomenė, šeima, giminė. Kadangi turime daug mamyčių ir tėvelių, kurie vedasi savo vaikučius į repeticijas, vežasi juos į stovyklas bei keliones, tikiu, kad užaugę ir įstoję į universitetus jie prisijungs prie mūsų su nauja energija ir idėjomis.