Armėniški memuarai

arbuz 300x200

Jau kuris laikas, kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, bet mintimis vis nuklystu į Jerevaną, Sevano ežero pakrantes, kalnuotas vietoves, kurių nė pavadinimų negalėčiau pasakyti, ir spurdu prisiminusi tas penkias dienas, kurias su ratiliokais praleidome Armėnijoje, laiką, kupiną netikėtų patyrimų ir naujų pažinčių.

Vos atvykusius mus ištiko pirmieji netikėtumai. Pirmiausia dingo Giedrės lagaminas (jo laukti teko, tiesa, ne tik tą vakarą, bet visas 3 dienas). Be to, niekas mūsų nelaukė. Bent taip pasirodė iš pirmojo žvilgsnio. Nustebusiems oro uosto darbuotojams pirmosiomis sekmadienio minutėmis spėjom sudainuoti ne vieną dainą, kol sulaukėm mūsų pasitinkant. Ilgainiui supratom, jog armėnų laiko supratimas tiesiog yra kiek kitoks nei mūsų, tačiau pirmosiomis dienomis mus tiesiog erzino tai, kad niekas nevyksta sutartu laiku: tenka laukti, laukti ir... nespėti, kur buvo planuota. Kad vietiniams tai neatrodo keista vėliau parodė tai, kad ir į valanda vėluojantį koncertą klausytojų susirinkdavo. Vietiniai vairavimo ypatumai taip pat jau pirmąjį vakarą privertė nusišypsoti (kartais ir baimingai), o prieš einant gulti jau nebebuvo aišku, ko tikėtis iš rytdienos.

 

Atvykus į (mūsiškai žiūrint) vasarą tiesiog akis badė žalumos stygius – mieste prie nuosavų namų auginamos vynuogės, tiesa, kabėjo sunokusios (o kai kur ir bedžiūstančios – vietiniai neskubėjo jų skinti), o ir figmedžiai (vieno tokių vaisiais šeimininkai leido vaišintis ir mums) bei kitokie vaismedžiai sudarė vietinį žalumo įspūdį, bet iš balkono apmetus akimis miestą jis visas atrodė vienodai gelsvas (bent man, Vilniuje įpratusiai prie žalumos bent tolumoje bet kuriuo metų laiku). Oras taip pat pasirodė esąs ne tik karštas, bet sausas ir dulkėtas, bent dieną, nes naktį jį pravaikydavo tvankokas vėjas. Kiek kitaip tik kalnuose – poros kilometrų aukštyje vakaras tikrai būdavo vėsokas; tai patyriau antrąjį vakarą  mums išėjus pasidairyti prie vienuolyno Sevano ežero pakrantėj, kur pirmąkart pamačiau ir gausesnę žalią augaliją. Užtat čia augo arbūzai, kuriuos gatvės prekeiviai kraudavo tiesiog stirtomis, o merginos vos pamačiusios pamesdavo galvas, o turguje akys raibo nuo vaisių įvairovės ir didumo. 

Armėnija apskritai nustebino nematytais, man svetimais vaizdais. Pastatai čia masyvūs, akmeniniai, dažnas nebaigtas statyti dėl prieš porą dešimtmečių šalį ištikusių sunkumų. Gausu galingų, monumentalių skulptūrų, paminklų. Jerevaną iš visų pusių supa kalnai, todėl itin toli nematyti, bet leidžiantis į miestą naktį jo šviesos užpildo visą horizontą. Vos išvažiavus iš miesto kelias veda per  kalnus, o pakelės nuklotos didžiuliais akmens luitais. Į kaimo vietoves tenka važiuoti serpantinais, kur kartais neaišku, kaip autobusui pavyks prasisukti, ypač, kai skersai ar išilgai kelio bet kada gali išbėgti karvių, avių ar ožkų banda, o kuris vienas galvijas judėti ir atskira juosta, tačiau ir be to vaizdai visus, turinčius filmavimo ar fotografavimo prietaisus, priklijuoja prie langų, o ir likusiems atima žadą. Taip galiu pasakyti ir apie peizažą, ir apie senuosius vienuolynus bei cerkves, kuriuos teko pamatyti ir pačiupinėti. Tiesa, pratusiems prie vakarietiškų standartų gali pasirodyti, jog Armėnija keliais dešimtmečiais nuo mūsų atsilieka, tačiau tai šiai šaliai suteikia ir savotiško žavesio, paprastumo ir gal net nedidelį, bet kiek nostalgišką sustingimo laike įspūdį.

Įdomi buvo pažintis ir su tarpkultūriniais lietuvių ir armėnų skirtumais. Kaip pirmojo tarptautinio folkloro festivalio dalyviai (drauge dalyvavo ir čekai bei sardinai) savo kailiu patyrėm kai kuriuos ypatumus. Ir taip didelės bei tamsios vietinių akys dar labiau išsiplėtė pamačiusios mus šokant vienoje iš centrinių miesto aikščių,- nežinia, labiau iš netikėtumo ar iš baimės, kad pakviesim. Tačiau bendravo, domėjosi, teiravosi taip noriai, jog ilgainiui visi būtumėm galėję vietoj poros šokiui gauti po pašnekovą ar net du. Jau iš festivalyje dalyvavusių kolektyvų galima buvo susidaryti įspūdį, kad nemaža dalis etninio muzikinio armėnų palikimo dabar yra sukultūrinta – šokių kolektyvai į programą įtraukia, pavyzdžiui, baleto elementus, o muzikantai groja šimto žmonių orkestrais. Kasvakarinis klasikinės muzikos ir fontanų spektaklis Respublikos aikštėje leido suprasti, kad bent Jerevanas  stipriai stengiasi panėšėti į Vakarus. O ypač nustebino mūsų neoninio autobusiuko vairuotojas, be populiariosios vakarietiškos muzikos klausantis ir Vivaldžio bei Bethoveno.

tamara 133x200

Bene labiausiai gaila, kad iš viso to, ką kelionėse pasakojo mūsų šeimininkai, Michailas ir Hasmik, pavyko išgirsti tiek nedaug. Nugirstose jų pasakojimų nuotrupose vėrėsi visa Armėnijos kultūra: nuo geografijos ir istorijos iki dainų ir tradicijų, nuo raidyno iki tikėjimo.  Ir vis dėlto  tai ir  baimę, jog Armėniją būsiu mačiusi tik pro autobuso langą (norint pasiekti atokesnes koncertų vietas teko ilgokai važiuoti, o tai sudėjus su vietiniu punktualumu laikas nyko tiesiog stovint vietoje), su kaupu atpirko galimybė apsilankyti kaimo trobelėje, kur buvo kepamas lavašas, armėniškas duonos atitikmuo, o labiausiai – paskutinis mūsų vakaras svetur. Teko pamatyti, kaip apdainuojami ir apšokami tradiciniai kaimo darbai ir kasdienio gyvenimo ritualai; toks muzikinis kasdienybės apvalkalas atrodė tiesiog į kraują įaugęs tiems, kurie nuo seno (o dar ir šiais laikais atokesnėse vietovėse) pirmąsias keturiasdešimt savo gyvenimo dienų girdėjo tik motinos dainavimą. Ir pats vakaras atrodė toks iškilmingas, nepaprastas, rituališkas: bendra vakarienė prie ilgo ir gausaus stalo seno namo rūsyje, kur palei sienas išdžiaustyti senoviniai rakandai, su žmonėmis, kurių iš pradžių nesupratome, o ilgainiui tiesiog pamilome. Gal net simboliška, kad jau išlipę Vilniuje, kai Jerevanas mintyse atrodė dar tolimesnis nei yra žemėlapyje, beveik kaip lėktuve sapnuotas sapnas, taip ir nesulaukėme daugiau kaip pusės lagaminų, lyg užuominos, kad kelionė tęsiasi.

Adelė Vaiginytė, „Ratilio“ narė