Įdomu

VU studijavusį japoną sužavėjo mūsų liaudies muzika

yusuke yasudaPirmą kartą japoną Yusuke Yasuda pamačiau per Vilniaus universiteto 435 metų jubiliejui skirtą koncertą „Vivat, Academia“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Už nugaros buvo girdėti nuostabos kupini šnabždesiai: nejaugi kitatautis groja VU folkloro ansamblyje „Ratilio“? Tačiau koncerto klausytojams tikrai nepasivaideno – metus VU Komunikacijos fakultete studijavęs Yusuke tikrai dalyvavo šio ansamblio veikloje.

Sudomino būtent „Ratilio“

„Perskaitęs visų VU ansamblių aprašymus, pagalvojau, kad „Ratilio“ man būtų gera vieta išmokti ir praktikuoti lietuvių liaudies muziką. Taigi rudens semestro pradžioje nuėjau į perklausą. Man buvo duotas smuikas, kuriuo tiesiog turėjau pagroti. Kadangi Japonijoje daug grodavau, klausydavau liaudiškos muzikos per „Youtube“, nesunku buvo tą padaryti. Pasirinkau airių liaudies muzikos kūrinėlį. Taip tapau „Ratilio“ nariu“, – prisimena pašnekovas. Vaikinas ansamblyje ne tik grodavo smuiku, bet ir šokdavo. Prisipažįsta norėjęs dainuoti, tačiau to negalėjęs dėl lietuvių kalbos barjero. „Kadangi niekaip negalėdavau prisiminti lietuviško teksto, galiausiai pasidaviau“, – šypteli Yusuke.

Dėl intensyvių studijų pavasario semestre jam teko paaukoti savo veiklą VU folkloro ansamblyje „Ratilio“, nes repeticijoms paprasčiausiai nebeliko laiko. „Gaila, kad negalėjau dalyvauti tarptautiniame folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“ kaip „Ratilio“ narys, nes nelankiau repeticijų“, – apgailestauja Yusuke.

Pašnekovas su dėkingumu kalba apie šį VU folkloro ansamblį ir jo narius, draugiškai priėmusius į savo būrį, nors Yusuke ir nemokėjo lietuviškai: „Jie kalbėjo su manim angliškai, stengėsi bendrauti. Man šiame kolektyve buvo labai gera, jauku, tad itin vertinu šią suteiktą galimybę.“

Vietoj klasikinės muzikos pasirinko liaudies

Yusuke domisi europietiška liaudies muzika. Vaikystėje smuiku grodavo klasikinę, bet ji vaikinui nebuvo tokia įdomi, taigi baigęs mokyklą liovėsi groti. Kai pradėjo studijuoti universitete, vėl užsinorėjo. Pašnekovą žavi liaudies muzika, ypač airių. Tačiau jam patinka ir lietuviško folkloro skambesys, kuris, anot vaikino, yra paprastas. „Apskritai lietuvių liaudies muzika, palyginti su airių, nesudėtinga ir daug lengvesnė už klasikinę. Japonijoje liaudiškos muzikos negrojame smuiku. Turime savus tradicinius instrumentus, kurių čia tikrai nerasite. Kadangi ilgai grojau klasikinę muziką, žinau, kokia ji nelengva. Man jūsų liaudišką muziką buvo nesunku išmokti. Be to, dažnai reikia kartoti tą pačią melodiją. Šokėjams dėl to lengva šokti“, – apie mūsų folklorinės muzikos ypatumus kalba Yusuke.

Kuo mūsų folkloro ansambliai skiriasi nuo Tekančios Saulės šalies ir kaip jie atrodo japono akimis? Japonijoje vyrai ir moterys nešoka poromis, ir vienas su kitu neturi jokio fizinio kontakto. „Man tai buvo taip keista. Kai šokau pirmą kartą, šiek tiek nervinausi ir jaudinausi. Negalėdavau žiūrėti į savo partnerės veidą. Tačiau ši sąveika tarp lyčių mane žavi. Manau, galbūt dėl to lietuvių vyrai moka bendrauti su moterimis“, – įspūdžiais ir samprotavimais dalijasi Yusuke. Jį nustebino ir skirtingų kartų atstovų dalyvavimas liaudiškuose ansambliuose. Kiekvieną ketvirtadienį ant Tauro kalno vykdavo liaudiškų šokių vakaras, kuriame mielai dalyvaudavo ir Yusuke: „Į šį vakarą susirenka skirtingų kartų žmonės. Taigi turėjau progą su jais pabendrauti. Man tai buvo labai įspūdinga.“

Studijos paremtos laisvųjų menų principu

Akita International universitetas, kuriame studijuoja Yusuke, skatina savo studentus metams išvykti pastudijuoti į užsienį. Vaikinas norėjo studijuoti žiniasklaidos dalykus, nes jo universitete jai nėra skiriama daug kursų. Beje, ten ir studijos kitokios nei pas mus, nes paremtos laisvųjų menų (lot. artes liberales) principu – studijuojamos skirtingų mokslo rūšių disciplinos: „Geroji pusė ta, kad įgauni supratimą apie daugelį dalykų, blogoji – kad neįgyji konkrečios specialybės.“ Taigi jis siekė išvykti į bet kurią Europos šalį. Lietuvą pasirinko ne tik dėl mūsų liaudies muzikos, bet ir todėl, kad pašnekovo universitete studijavo lietuvis iš Kauno, su kuriuo susipažino. Jo pasakojimai apie Lietuvą labai sudomino Yusuke.

Vilniaus universiteto pasirinkimą nulėmė ne tik abiejų mokslo institucijų bendradarbiavimas, bet ir Komunikacijos fakulteto siūloma studijų programa, kuri japoną sudomino. Savo sprendimo jis tikrai nesigaili. Studijos čia buvo kitokios nei Japonijoje: „Mano universitete taisyklės gana griežtos, ypač kalbant apie lankomumą. Jeigu praleidi tris paskaitas, galutinis įvertinimas mažinamas vienu balu. Čia lankymas neprivalomas, neužduodama tiek daug namų darbų kaip mano universitete. Pas jus ir mažiau paskaitų. Dėl to net savotiškai džiaugiuosi, nes galėjau gilintis į lietuvių liaudies muziką.“ Studentą sužavėjo ir Vilniaus universiteto pastatai, architektūra, mat Akita International universitetas, palyginti su mūsų, dar labai labai jaunas – jis įkurtas tik prieš dešimtmetį.

Nors pašnekovas jau sėkmingai išlaikė visus egzaminus, tačiau į gimtinę grįžti neskuba. Jis planuoja šiek tiek pakeliauti po Europą… dviračiu. Jo kelionės galutinis tikslas – pietvakarinė Prancūzija, kur vyks didelis liaudiškos muzikos ir šokių renginys.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (birželis, Nr. 4)

http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/vu-studijavusi-japona-suzavejo-musu-liaudies-muzika/

Bacho vargonų muzika

Vidas Pinkevičius

Apie Bacho vargonų muziką I

Muzikų pasaulyje yra plačiai paplitęs posakis, kad nors ne visi kompozitoriai tikėjo į Dievą, visi jie tikėjo į Bachą. Bachas yra savotiška muzikos pasaulio alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Jis savo muzikoje sugėrė didžiausius pagrindinių Vakarų Europos muzikinių kultūrų pasiekimus, o daugelis po Bacho gyvenusių kompozitorių mokėsi iš jo ir sėmėsi įkvėpimo. Šiuo straipsnių ciklu norėčiau apžvelgti didžiojo meistro gyvenimą ir jo vargoninę kūrybą, supažindinti jus su pagrindiniais Bacho pasiekimais vargonų ir apskritai muzikos srityje.

Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750)buvo XVIII a. vokiečių kompozitorius ir vargonininkas, kurio religiniai ir pasaulietiniai kūriniai chorui, orkestrui ir solo intrumentams atvedė Baroko epochą į galutinę brandą. Nors Bachas nesukūrė naujų formų, jis praplėtė tų dienų vokiečių stilių iki tobulumo išdailinta polifonine technika. Kompozitoriaus stiliui formuotis didelę įtaką turėjo kitų šalių (ypatingai Italijos ir Prancūzijos), harmoninė kalba, ritmai ir tradicijos.

Bacho kūriniai yra aukštinami dėl savo intelektualinės gilumos ir techninio bei meninio meistriškumo. Priešingai nei kai kurių kitų kompozitorių, Bacho muzika neprarado savo aktualumo ir gyvybingumo ir po 300 metų. Ir nesvarbu ar klausomės scholastinės 6 balsų fugos, šmaikščios arijos ar galantiškos trio sonatos, Bacho kūriniuose kažką nuostabaus atras ir paprastas muzikos mylėtojas, ir patyręs žinovas. O įdomiausia yra tai, kad, priešingai negu 99 procentai populiariosios muzikos, jo kūriniai kiekvieną kartą klausant suskamba vis naujai ir atveria vis gilesnius minties klodus.

Johannas Sebastianas gimė Tiuringijos mieste Eisenache 1685 metų kovo 21 dieną, miesto muzikos direktoriaus Johanno Ambrosiaus Bacho ir Marijos Elizabetos Lemerhirt, įtakingo Erfurto miesto tarybos nario dukters, šeimoje. Tiuringijos regiono miestuose tarp Erfurto ir Eisenacho Bacho pavardė per ilgą laiką tapo žodžio „muzikantas“ sinonimu. Tai iliustruoja faktas, kad kai 1693 m. Arnštato rūmų kapeloje atsirado laisva vieta, didikas pareikalavo rasti jam... ką nors iš Bacho giminės. Todėl nenuostabu, kad Johano Sebastiano tėvai tikėjosi iš savo sūnaus, kad jis taps muzikantu.

Apie Bacho vargonų muziką II

Prabėgus daugiau nei 300 metų nuo Johano Sebastiano Bacho gimimo, iškyla nemažai sunkumų, norint sužinoti, pas ką jis galėjo studijuoti. Garsiausieji Bacho sūnūs Karlas Filypas Emanuelis ir Wilhelmas Friedemanas skleisdami įdėją, kad Bachas buvo savamokslis genijus kruopščiai slėpė bet kokius įrodymus apie tiesioginį Bacho mokytoją, naikino Bacho darbinius juodraščius ir panašiai. Tačiau šiandien nekyla jokių abejonių, kad pirmuosius muzikos daigus mažajame Bache pasėjo jo tėvas ir jo miesto muzikos direktoriaus veikla.

Nežiūrint to, vis tik rimčiausią įtaką Johannui Sebastianui iš pradžių padarė jo vyresnysis brolis Johannas Christophas, o netiesiogiai - brolio mokytojas Erfurto vargonininkas Johannas Pachelbelis. Apie tai liudija faktas, kad savo vaikystėje, mirus abiems tėvams, Bachas, būdamas Johanno Christopho priežiūroje, 6 mėnesius iš eilės kiekvieną naktį slapta perrašinėdavo didžiulėje savo brolio kolekcijoje esančius kūrinius.

Didelę dalį šio rinkinio sudarė būtent Pachelbelio kūriniai. Greičiausiai dėl pavydo, godžiai saugodamas sunkiai įsigytas Pachelbelio kūrinių kopijas, Johannas Christophas buvo uždraudęs jaunąjam Johannui Sebastianui perrašinėti juos. Pastebėjęs tai darant, brolis netgi atėmė ir tai, ką Johannas Sebastianas jau buvo nukopijavęs. Bachas atgavo šį rinkinį tik po savo brolio mirties.

Gyvendamas su savo broliu Ohrdrufo mieste, Bachas lankė lotynišką mokyklą, kurią baigė jau kitame mieste toli šiaurėje – Liuneburge. Čia jis susipažino ir greičiausiai studijavo pas vietos vargonininką, garsų kompozitorių Georgą Biomą, kuris savo ruožtu jį supažindino su Šiaurės Vokietijos ir Prancūzijos meistrais.

Liuneburgas buvo palyginti netoli nuo Hamburgo, senojo Hanzos miesto ir garsiojo kultūrinio bei ekonominio metropolio, kuris savo šlovinga vargonų kultūra viliojo jaunąjį Johanną Sebastianą. Garsas apie tuo metu žymiausią hamburgietį – Janą Adamą Reinckeną, legendinio Amsterdamo meistro Jano Pieterszoono Sweelincko mokinį, jau buvo pasiekęs ir Bachą. Reinckenas, gigantiškų choralinių fantazijų ir stulbinančių improvizacijų autorius, taip žavėjo Johanną Sebastianą, kad jis net kelis kartus iš Liunebergo keliavo į Hamburgą, kad pasimokytų iš Reinckeno.

Sulaukęs 18 metų, 1703 m. Bachas pradėjo dirbti vargonininku seniausiame Tiuringijos mieste Arnštate. Tai buvo pirmoji svarbesnė jo tarnyba. Gali būti, kad čia buvo sukurta ir legendinė tokata ir fuga d-moll, nors iki šiol mokslininkai vis dar neturi vieningos nuomonės dėl jos autorystės.

Ši tokata ir fuga visame pasaulyje yra be jokios abejonės pats populiariausias vargonų kūrinys, ypatingai išgarsėjęs po 1940 metais pastatyto Disnėjaus filmo Fantasia, kuriame skambėjo versija simfoniniam orkestrui. Šis kūrinys pop kultūroje buvo naudojamas daugelyje pavidalų: nuo filmų, video žaidimų, roko muzikos iki mobiliųjų telefonų melodijų ir netgi tapatinamas su rudens švente Helouvynu.

Tokata prasideda tais legendiniais pasažais ir akordais, kuriuos visi taip puikiai žinome nuo mažų dienų. Galime tik įsivaizduoti, kaip jaunasis ambicingasis Bachas kūrinyje demonstravo savo neribotą vargonų techniką ir improvizacinius sugebėjimus.

Apie Bacho vargonų muziką III

Nežiūrint didelio Bacho talento, tarnyba Arnštate jam sekėsi prastai. Tiesa pasakius, būtent jo talentas, didelės ambicijos ir tobulybės siekimas bažnyčios tarybos akyse ir trukdė jo darbui. Tuo metu bent dėl trijų dalykų taryba kvietė jį pasiaiškinti. Pirmoji priežastis buvo jo garsioji kelionė pas Buxtehudę, apie kurią verta papasakoti plačiau.

Pas Dieterichą Buxtehudę, turbūt garsiausią šiaurės vokiečių baroko vargonų kompozitorių iš Hanzos miesto Liubeko prie Baltijos jūros, dvidešimtmetis Bachas pėsčiomis keliavo daugiau nei 400 kilometrų ir iš jo mokėsi per 1705 metų Kalėdas. Ši Bacho kelionė labai užrūstino Arnštato bažnyčios vadovybę. Paklaustas, kodėl vietoj sutartų kelių savaičių Liubeke pas Buxtehudę išbuvęs net kelis mėnesius, Bachas atsakęs, kad norėjęs perprasti vieną ar kitą dalyką apie muzikos meną.

Iš Buxtehudės Bachas pasisėmė taip vadinamo Fantastinio stiliaus, „Stylus phantasticus“. Šio stiliaus preliudams ir tokatoms buvo būdingas virtuozinių improvizacinių ir griežtų imitacinių epizodų gretinimas,  dažniausiai tokių epizodų būdavo 5 ar net 7. Improvizaciniai epizodai pasižymėjo virtuoziniais pasažais, dramatiškais akordais ir nelauktais disonansais. Imitaciniuose epizoduose vyravo fuginė rašymo maniera, kurios svarbiausias elementas – tema skambėdavo įvairiuose balsuose kaip imitacijos, t.y. mėgdžiojimas.

Antroji Bacho ir Arnštato bažnyčios tarybos problema buvo susijusi su jo nauju vargonavimo stiliumi. Mat maždaug tuo pat metu, Bachas savo kūriniuose įvedė dar vieną naują bruožą – liuteroniškomis giesmėmis (choralais) pagrįstuose preliuduose tarp choralo frazių įterpdavo improvizacinius pasažus, pridėdavo smulkių natos prie giesmės melodijos ir kitais būdais labai ištęsdavo preliudus. Ko gero, jaunasis Bachas tai darydavo sekdamas šiaurės Vokietijos choralinės fantazijos stiliumi. Būtent šie intarpai ir aštrios harmonijos labai erzino bažnyčios bendruomenę, nes dėl tokių pasažų būdavo sunku giedoti kartu su vargonų pritarimu.

Trečioji problema pabloginusi ir taip pašlijusius Bacho ir jo vadovybės santykius buvo jo nenoras su miesto licėjaus studentų choru atlikti vokalinius polifoninius kūrinius, nors to ir reikalavo taryba. Šią Bacho poziciją galima būtų paaiškinti tuo, kad pirma, jo studentai tyčiodavosi iš jaunesnio už juos vadovo, o antra, kad Bachas jautė profesinį pranašumą būdamas už juos daug talentingesnis.

Kad ir kaip ten bebūtų, yra klaidinga manyti, jog ambicingojo jaunojo Johanno Sebastiano charakteris buvo labai švelnus. Priešingai, jis turėjo labai tvirtą nuomonę, žinojo savo vertę ir norėjo, kad kiti su juo skaitytųsi. Bej,e savo jaunystės laikais pirmiausia Bachas išgarsėjo ne kaip kompozitorius, bet kaip vargonininkas virtuozas, kuriam lygių nebuvo visoje Tiuringijos žemėje.

Neapsikentęs konservatyvios Arnštato bažnyčios vyresnybės, Bachas pradėjo ieškoti naujos tarnybos ir ją rado 1707 metais Miulhauzeno mieste. Naujoji tarnyba buvo vienas žingsnis pirmyn Bacho karjeroje jau vien dėl geografinės padėties, mat Miulhauzenas, antrasis po Erfurto Tiuringijos miestas buvo arčiausias vidurio Vokietijos atitikmuo svarbiesiems šiaurės Vokietijos kultūriniams ir ekonominiams centrams Hamburgui ir Liubekui.

Miulhauzene Bachas turėjo daugiau darbo negu Arnštate, bei gaudavo gerokai didesnį atlyginimą, kuris, kaip tais laikais buvo įprasta, būdavo išmokamas, ne tik grynaisiais, bet ir natūrinėmis prekėmis: grūdais, malkomis, gėrimais ir pan. 1707 metais Bachas jau tikriausiai jautėsi pasirengęs savarankiškam gyvenimui, nes vedė savo antros eilės pusseserę Maria Barbara Bach.

Šioje tarnyboje Bachas kaip ir anksčiau, tobulino ne tik savo kaip atlikėjo galias, bet ir kompozicinius sugebėjimus. Garsas apie jaunąjį kompozitorių ir vargonininką sklido plačiai – Johannas Sebastianas jau buvo pradedamas vertinti ir kaip vargonų ekspertas. Jį pradėjo kviesti įvairios bažnyčios, kad jis įvertintų naujai statomų vargonų būklę, mat vargonų sandarą, mechanikos ypatumus Bachas žinojo puikiai ir vargonų viduje jautėsi kaip namie. Tiesa, Miulhauzene jis užsibuvo neilgai – jau po metų 1708-aisiais Johannas Sebastianas gavo Veimaro kunigaikčio rūmų vargonininko poziciją.

Apie Bacho vargonų muziką IV

Bachui dirbant Veimare, didelį vaidmenį vaidino ryšiai su kaimyninėmis grafystėmis ir kunigaikštystėmis. 1713 m. vasarį jis gavo viliojantį pasiūlymą vykti į Sakse-Veizenfels rūmus. Kunigaikščio Christiano 31 gimtadieniui jis turėjo sukurti šventinę banketo muziką arba Tafel-musik puotai, kuri turėjo vykti kunigaikščio medžioklės namelyje prie Veisenfelso pasibaigus medžioklei. Ta proga Bachas sukūrė taip vadinamąją „Medžioklės“ kantatą, BWV 208.

Šis ilgas 16 dalių kūrinys atkuria dramatinį dialogą tarp keturių mitologinių personažų – Dianos, Palės, Endymiono ir Pano. Kantata parašyta dviems sopranams, tenorui ir bosui bei didelėms instrumentinėms pajėgoms, tarp jų ir dviems medžioklės ragams. Šie ragai, tipiški instrumentai tinkantys medžioklės progai, buvo šiek tiek panašūs į valtornas. Ši kantata naudoja visas tris pavyzdines vokalines formas – rečitatyvą, ariją ir chorą. Ko gero, pati populiariausia šios kantatos arija yra "Schafe können sicher weiden" (Avys gali ramiai ganytis), skirta sopranui, dviems išilginėms fleitoms ir continuo.

Įdomu tai, kad Veimare nuo pat pradžių Bacho pareigybė buvo ne tik vargonininkas bet kamerinis muzikas (cammer musicus). Tokio posto neturėjo nei vienas Bacho pirmtakas Veimaro rūmų kapeloje. Tas papildomas titulas turbūt buvo skirtas pakylėti rūmų vargonininką iki trečiojo asmens kapeloje po kapelmeisterio ir vicekapelmeisterio. Tai patvirtina ir Bacho algos dydis. Kadangi Bachas jau nuo Miulhauzeno laikų norėjo būti atsakingas už vokalinio-instrumentinio ansamblio muziką, kaip cammer musicus jis galėjo kurti ir vadovauti atliekant  kūrinius ir religinėms, ir pasaulietinėms progoms.

Jeigu kompozitorius savo profesinio formavimosi metais sėmėsi įkvėpimo iš toje pačioje aplinkoje – centrinėje Vokietijoje kūrusių meistrų, Liuneburge jis buvo supažindintas su prancūzų ir šiaurės Vokietijos stiliumi. Vėliau, Arnštate Buxtehudės įtakoje jis jau įvaldė šiaurietišką manierą. Subrendęs kaip kompozitorius, Veimare Bachas pradėjo žvalgytis dar plačiau. Būtent Veimare jis ištobulino tą tikrąjį savo stilių, kuris buvo įtakotas tuo metu madingiausių Europos muzikinių kultūrų – Prancūzijos ir Italijos nacionalinių stilių.

Pièce d'orgue in G, BWV 572, dar žinoma kaip trijų dalių Fantazija G-dur, buvo sukurta prieš 1712. Šis kūrinys atspindi Bachui tuo metu svarbią prancūzišką rašymo manierą, kurią imituoti kompozitorius išmoko perrašęs prancūzų meistro Nicolas de Grigny liturginių kūrinių rinkinį  „Livre d‘Orgue“ (Vargonų knyga). Pirmoji šios fantazijos dalispavadinta Tres vitement (labai greitai), antroji - Gravement (sunkiai) ir trečioji – Lentement (lėtai). Kraštinės dalys savo pasažais labai primena tokatą, o centrinis iškilmingas epizodas parašytas 5 balsų polifonine faktūra. Šioje dalyje girdisi labai įspūdinga pedalais ir kitais balsais grojama kylančios melodinės linijos tema, kuri skamba ilgomis natomis.

Apie Bacho vargonų muziką V

1713 m. Weimaro princas Johannas Ernstas, puikus kompozitorius, kuris mokėsi ir pas Bachą, grįžo iš Amsterdamo parsivežęs visą pluoštą vieno iš madingiausių gyvų kompozitorių Antonio Vivaldžio koncertų. Bachui į rankas pateko ši kolekcija ir jis taip susižavėjo Vivaldi motoriškais melodijų ritmais, stulbinančiomis harmoninėsmis sekvencijomis bei nuostabia ritornello forma, kad padarė šešias Vivaldžio koncertų transkripcijas klavesinui ir tris vargonams.

Be to, tuo metu Bachas sėmėsi įkvėpimo ir iš kitų italų kompozitorių, tokių kaip Torellio, Albinonio, Legrenzio ir stengėsi perimti jų muzikinės kalbos geriausius elementus. Nuo tada italų įtaka visam laikui įsitvirtino Bacho kūryboje.

Bacho koncertas a-moll, BWV 593, yra Vivaldžio koncerto dviems smuikams, styginiams ir continuo, RV 522 (1711) transkripcija vargonams. Kūrinį sudaro tipiškos greita-lėta-greita dalys, kuriose yra akivaizdus pagrindinis itališkojo koncerto žanro principas: orkestro epizodai, pagrįsti viena tema (ritornello) priešpastatomi soliniams interliudams. Ritornello pasirodo įvairiose tonacijose, tuo suteikdamas koncertui taip svarbų vieningumo ir kontrasto principą.

Ko gero, Veimare pats didžiausias Bacho projektas buvo „Orgelbüchlein“ (Vargonų knygelė). Šį rinkinį, sukurtą 1708-1714 metais, Bachas planavo kaip pačią išsamiausią liturginių choralų kolekciją. Rinkinyje turėjo būti 164 choraliniai preliudai, kiekvienas puslapio ilgumo ir apimantys visą liturginių metų ciklą. Bachas iš anksto užrašė visus kūrinių pavadinimus.

Deja, dėl nevisai aiškių priežaščių kompozitorius užbaigė tik 46 preliudus. Dauguma šios kolekcijos choralų yra sukurti pagal vieną principą – viršutiniame balse skamba choralo melodija (gryna arba ornamentuota), o pritariamieji balsai nuo pradžių iki galo naudoja vieną ritminę-melodinę formulę, kitaip tariant, figūrą.

Vienas populiariausių „Vargonų knygelės“ choralinių preliudų Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ(Aš tavęs šaukiuosi, Viešpatie Jėzau Kristau). Jis parašytas 3 balsams: dešinė ranka groja choralo melodiją, kairė –  pritariamąją arpedžio figūrą, o pedalai – boso melodinę liniją, kuris yra harmonijos pagrindas. Pedalų partija yra sudaryta iš pasikartojančių natų. Šį kūrinį režisierius Andrejus Tarkovskis naudoja filme „Solaris“.

Veimare Bachui gimė ir turbūt du žymiausieji jo sūnūs: 1710 m. vyriausias sūnus Wilhelmas Friedemannas ir 1714 m. Carlas Philippas Emanuelis, abu labai ryškūs savo laikmečio kompozitoriai ir vargonininkai.

Apie Bacho vargonų muziką VI

Turint omenyje platų Bacho veiklos spektrą ir galimybes Veimare bei gerus santykius su vadovybe, sunkoka būtų įsivaizduoti, kodėl 1713 m. jis vis tik rimtai galvojo siekti kito posto gimtajame kompozitoriaus Hendelio Halės miesto Turgaus bažnyčioje. Viena iš priežasčių turbūt buvo nauji ir labai dideli 65 registrų, 3 manualų ir pedalų vargonai, kurie turėjo būti pastatyti čia.

Kaip buvo rašoma Bacho nekrologe, „nežiūrint visokeriopo vargonų išmanymo, jis niekada neturėjo ypatingos sėkmės, nes dažnai su apgailestavimu sakydavo, kad norėtų turėti tikrai didelį ir tikrai gražų instrumentą.“ Halės vargonai be abejonės jam buvo didžiulė vilionė. O maždaug po 30 metų, kai kompozitoriaus sūnus Wilhelmas Friedemannas gavo šį postą, Bachas labai džiaugėsi jo sėkme.

Formaliai plačiai žinomas kompozitorius, vargonininkas ir geriausias šalyje vargonų ekspertas buvo pakviestas į Halę šių didelių vargonų statybos projekto konsultacijoms. Bachas buvo itin didžiai vertinamas, nes dviems savaitėms buvo apgyvendintas pačiame prabangiausiame Halės viešbutyje „Auksinio žiedo“ užeiga, kur jo visos gausios išlaidos buvo sumokėtos.

Įdomumo dėlei paminėsiu, kad šios išlaidos buvo ne tik už maistą, bet ir už alų, brendį, tabaką, šildymą, nakvynę, apšvietimą – iš viso 7 reichstaleriai ir 2 grašiai, mūsų dienų kainomis daugiau kai 500 JAV dolerių. Už 18 grašių, kurie buvo sumokėta už Bacho alų buvo galima nupirkti apie 30 litrų alaus. Taigi, regis Bachas Halėje plačiai papuotavo.

Žinoma, kompozitorius čia ne tik valgė ir gėrė. Bažnyčios valdžia taip aukštai vertino jį kaip profesionalą. Tai aiškėja iš fakto, kad nors oficiali kandidatų atranka į Halės vargonininko ir muzikos direktoriaus postą buvo sustabdyta dėl Prūsijos Karaliaus Friedricho I mirties, vis tik bažnyčia surengė neformalią atranką.

Šia proga kompozitorius buvo paprašytas sukurti kantatą, už kurią jam buvo sumokėta 12 talerių arba 864 dolerius – visiškai negirdėtas dalykas per atranką. Visa tai rodė, kad Bažnyčia ir miestas nepaprastai troško, kad Bachas liktų čia dirbti. Vis tik gerai apgalvojęs kompozitorius vasario 19 d. atmetė šį pasiūlymą, grynai iš ekonominių paskatų, mat jo Veimaro atlyginimas buvęs didesnis.

Tačiau galima įtarti, kad Bachas pasirinko likti Veimarą ir dėl profesinių priežasčių – ko gero darbas rūmuose su didesne atsakomybe buvo jam priimtinesnis dėl didėjančių kompozicinių ambicijų. Vietoj didžiųjų Halės vargonų, kurie būtų dar labiau garsinę Bachą kaip vargonų virtuozą, jis pasirinko Veimaro rūmus, kur jis turėjo daugiau kūrybinės laisvės.

Apie Bacho vargonų muziką VII

Po nepilnų dviejų savaičių, buvo išleistas Veimaro kunigaikščio įsakas tokiu tekstu: „1714 m. kovo 2 d., penktadienį, Jo Šviesybė Valdantis Kunigaikštis kuo maloningiausiai suteikė rūmų vargonininkui Bachui, pagal jo kukliausią prašymą, koncertmeisterio titulą, kurio oficialus rangas yra žemiau už vice kapelmeisterio Dresės. Jis turės atlikti kas mėnesį naujus kūrinius, kurių repeticijoms kapelos muzikantai privalo pasirodyti pagal jo nurodymą.“

Matyt Bachas pats pasiprašė paaukštinamas naujai sukurtose pareigose. Jis, žinoma, galėjo sau tą leisti, nes buvo gavęs pasiūlymą iš Halės. Pareigybės aprašymas rodo, kad kunigaikštis nenorėjo sulyginti Bacho su vice kapelmeisteriu, nors jo alga šia proga pakilo net virš kapelmeisterio.

Nors prašymas paaukštinti jį pareigose rodo, kad Bachas bent iš pradžių tikėjosi tam tikrų perspektyvų Veimare, vis dėlto palanki situacija truko neilgai. 1715-16 m. sutrumpėjęs jo kantatų formatas rodo, kad jis turėjo sunkumų ir su savo ansambliu. Pavaldumas kapelmeisteriui ir vice kapelmeisteriui turbūt netruko jam įkyrėti bei trukdyti tobulėti kaip kompozitoriui.

Be to, nors kunigaikščiai ir labai aukštai jį vertino, vis dėlto didėjantys nesutarimai tarp abiejų kunigaikščių turėjo atsiliepti ir jam. Todėl kai Veimaro kunigaikščio svainis princas Leopoldas iš Kioteno 1717 m. pakvietė jį pas save į kapelmeisterio postą, Bachas ilgai nedvejodamas sutiko.

Kompozitoriui jau pasirašius kontraktą su Kioteno dvaru, 1717 m. nutiko dar vienas reikšmingas įvykis, kuris ateityje bus daug kartų minimas kalbant apie vokiečių muzikos pranašumą prieš prancūzus, apie vokiečių muzikos gilumą ir apie prancūzų paviršutiniškumą. Ši istorija ilgą laiką buvo cituojama kaip anekdotas muzikiniuose sluoksniuose. Tai yra garsiosios neįvykusios muzikinės varžybos tarp Bacho ir tuo metu žymiausio Paryžiaus klavesinisto ir vargonininko Louis Marchando Dresdeno rūmuose.

Ekscentriškas virtuozas Marchandas pakvietė Bachą į varžybas, į kurias Bachas mielai sutiko atvykti. Abu vargonininkai turėjo vienas kitam pateikti reikalavimus ir temas improvizacijai stebint visiems aukščiausiems rūmų didikams, tarp jų ir karaliui. Deja, kai atėjo laikas pasirodyti Marchandui, susirinkusiems ilgokai laukiant, buvo nusiųstas pasiuntinys priminti Marchandui apie jo pasirodymą, jei šis kartai būtų pamiršęs.

Pasirodė, kad Marchandas anksti ryte specialia karieta dingo iš Dresdeno. Bachas, apie tai išgirdęs, nesidrovėjo pasirodyti visame savo muzikinių galių pajėgume. Jis taip sužavėjo karalių, kad šis paskyrė jam milžinišką 500 talerių (dabartiniais pinigais 36000 JAV dolerių) prizą, sumą, kuri buvo daugiau negu du kartus didesnė nei dabartinė jo metinė alga Veimare. Deja, šio prizo Bachas taip ir negavo, matyt, dėl kažkokios rūmų tarno apgavystės.

Galima tik įsivaizduoti, koks susierzinęs Bachas grįžo namo į Veimarą. Jis iš karto paprašė savo kunigaikščio atleidimo iš darbo, kas kainavo jam nemažai. Matyt jis prarado kantrybę ir kažkaip įžeidė kunigaikštį, už ką buvo net keturias savaites kalinamas kalėjime. Tai neabejotinai buvo pats skaudžiausias Bacho buvimo Veimare laikotarpis. Beje, yra manoma, kad bent nemaža dalis jo legendinės kolekcijos „Gerai temperuotas klavyras“ preliudų ir fugų buvo sukurti būtent Bachui kalint.

 

Apie Bacho vargonų muziką VIII

Galbūt tai tik įdomus sutapimas, bet prieš apsigyvendamas Kiotene J. S. Bachas trumpam apsilankė Leipcige, kur galiausiai praleis 27 savo gyvenimo metus. Į Leipcigą jis buvo kviestas apžiūrėti naujų Šv. Pauliaus bažnyčios vargonų. Nors čia jis svečiavosi tik kelias dienas, turbūt spėjo pajusti šio miesto kultūrinio gyvenimo ritmą.

Leipcige, kur gyveno daugiau nei 30 tūkstančių žmonių, Šv. Tomo bažnyčioje kantoriumi dirbo jo pažįstamas, žymus kompozitorius, Johannas Kuhnau. Čia buvo prestižiškiausias visoje Vokietijoje universitetas, kelios aktyviu muzikiniu gyvenimu pasižyminčios liuteronų bažnyčios, turinčios puikius vargonus. Miestas garsėjo rimtomis kelių šimtmečių kultūrinėmis tradicijomis.

Kiotenas buvo mažas žemdirbių miestelis, kur vienintelis kultūrinis akcentas buvo princo Leopoldo rezidencija su neseniai įkurta maža rūmų kapela. Čia, kalvinistų aplinkoje, buvo tik viena liuteronų bažnyčia su prastais vargonais ir be jokio muzikinio gyvenimo. Ar J. S. Bachas nesigailėjo pasirinkęs tokį užkampį? Ar jis turėjo kitokį pasirinkimą?

Deja, jis kito pasirinkimo šiuo metu neturėjo, ir mintyse jam turbūt jokių dvejonių nekilo. Jis džiaugėsi galėdamas ištrūkti iš Veimaro ir žinojo, kad Kiotene jis bus tarp geriausiai apmokamų muzikų visose princo valdose. Be to ypatingą prielankumą kompozitoriui ir muzikai apskritai jaučiantis princas Leopoldas buvo puikus mecenatas.

Kioteno rūmų kapelos muzikantai buvo visa galva aukščiau už tuos, su kuriais jiems teko dirbti Veimare. Iš tikrųjų sąlygos čia buvo pačios puikiausios J. S. Bachui siekti užsibrėžto muzikinių varžybų dėl pranašumo tikslo. Dėl neįvykusių varžybų su L. Marchandu Dresdene kompozitorius tik dar labiau norėjo susitikti jo vertą konkurentą.

Tuo metu buvo dar vienas kompozitorius, kuris, sakoma, būtų galėjęs J. S. Bachui prilygti – tai buvo jo vienmetis Georgas Friedrichas Hendelis. 1719 metais jis svečiavosi savo gimtajame Halės mieste, tik 20 mylių nuo Kioteno. J. S. Bachas, apie tai sužinojęs, kuo skubiausiai išsirengė jį aplankyti. Deja, J. S. Bachui atvykus į Halę, G. F. Hendelis išvyko tą pačią dieną, ir jie nesusitiko.

Dar vienas šansas pasimatyti su populiariuoju G. F. Hendeliu laukė 1729 metais, bet tada J. S. Bachas sirgo ir pas Hendelį pasiuntė savo sūnų Wilhelmą Friedemanną. Jis pakvietė G. F. Hendelį apsilankyti Leipcige pas J. S. Bachą, bet šis nepanoro. Ar G. F. Hendelis specialiai vengė J. S. Bacho? Sunku pasakyti, bet atrodo, kad J. S. Bachas, kuris jaunystėje pėsčiomis daugiau nei 400 kilometrų keliavo į Liubeką, kad išgirstų Buxtehudę, to troško daug labiau.

Apie Bacho vargonų muziką IX

Dirbdamas Kiotene, kaip niekada gyvenime J. S. Bachas daug keliavo, ir po vienos tokios kelionės jam nutiko pats tragiškiausias dalykas per visą gyvenimą. Grįžęs namo iš Bohemijos Karlbado su princu Leopoldu, jis rado savo žmoną Maria Barbarą staiga mirusią ir jau palaidotą. Kaip tai galėjo nutikti, nežinoma, juo labiau kad J. S. Bachas išvyko palikęs ją visiškai sveiką. Tai buvo didžiulis smūgis ne tik pačiam Johannui Sebastianui, bet ir jo keturiems mažiems vaikams.

Nepraėjus nei pusei metų po žmonos mirties J. S. Bachas vėl iškeliavo, šį kartą į Hamburgą pas legendinį Johanną Adamą Reinckeną, pas kurį daug kartų buvo lankęsis ir žavėjęsis jo improvizacijomis jaunystėje. Dabar jau senas J. A. Reinckenas pats susižavėjęs klausėsi, kaip J. S. Bachas pusę valandos improvizavo choralinę fantaziją turbūt paties J. A. Reinckeno stiliumi.

Pastarasis, išgirdęs Bacho improvizacijas, ištarė tą neužmirštamą komplimentą: „Maniau, jog šis menas jau yra miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“ Tai buvo tikrai stebėtinas pasakymas, nes dar prieš 20 metų pats J. A. Reinckenas jaunajam J. S. Bachui stebint ilgai improvizavo.

Atsigavęs po žmonos mirties, J. S. Bachas 1721 metais vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kioteno rūmų dainininkė Anna Magdalena Wilcke, su kuria vėliau daug kartu koncertavo. Jai jis parašė natų knygelę, kurioje buvo nedideli klavyriniai pedagogiškai vertingi kūrinėliai.

Pedagoginėmis intencijomis Kiotene 1722–1723 metais J. S. Bachas pagrindė ir savo 3 svarbiausias kolekcijas: Gerai temperuotą klavyrą su visose tonacijose parašytais preliudais ir fugomis, dvibalses invencijas ir tribalses sinfonijas bei Veimare pradėtą Vargonų knygelę su 46 choraliniais preliudais. Beje, dalies gerai temperuoto klavyro preliudų ankstyvosios versijos, invencijos ir sinfonijos pirmą kartą buvo įtrauktos į dešimtmečiui sūnui Wilhelmui Friedemannui skirtą 1720 m. parašytą klavyrinę knygelę.

Be šitų rinkinių, liuteroniškai muzikai nepalankiame kalvinistiniame Kiotene J. S. Bachas daugiausia kūrė pasaulietinę muziką: 6 sonatas ir partitas smuikui ir violai da gamba solo bei 6 Brandenburgo koncertus, kurie buvo skirti Brandenburgo Marktgrafui Christianui. Brandenburgo koncertai yra vieni iš garsiausių J. S. Bacho Kioteno laikotarpio kūrinių. Pirmojo koncerto F-dur I dalis gali būti originaliai sukurta Veimaro laikotarpio „Medžioklės kantatai“.

Nors J. S. Bacho ir princo Leopoldo santykiai buvo puikūs, vis dėlto provinciali aplinka Kiotene kompozitoriui ilgainiui nusibodo, ir pasitaikius progai jis pradėjo ieškoti darbo svetur. Be to, dėl didėjančių vaidų dėl valdžios bei silpnėjančios sveikatos princo Leopoldo įtaka pradėjo mažėti ir Kioteno kapelai buvo sumažintas biudžetas, tai rodė artėjančius sunkumus.

1722 metais jis išgirdo apie seno pažįstamo, Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Johanno Kuhnau mirtį ir nusprendė pabandyti kandidatuoti. Tam žingsniui jį paskatinti galėjo vieno J. S. Bacho sūnaus Karlo Filipo Emanuelio krikšto tėvas Georgas Telemannas, kuris irgi norėjo šio posto, bet paskui persigalvojo.

Leipcigo bažnyčios tarybai buvo nelengva išsirinkti tinkamą kandidatą iš gausaus būrio. Taryba buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis: viena norėjo kantoriaus, kuris galėtų ir dėstyti universitete, o kita – tokio, kuris atgaivintų užsistovėjusį bažnyčios muzikinį gyvenimą.

J. S. Bachas buvo vienintelis iš visų kandidatų, kuris neturėjo universiteto diplomo. Į antrąjį atrankos etapą pateko jis ir Darmštato kapelmeisteris Christophas Graupneris. Abu jie buvo paprašyti sukurti po dvi kantatas. Vis dėlto Ch. Graupneris labiau tiko komisijai, nes jis dar atliko savo Magnificat per Kalėdų mišparus.

Tačiau jis negalėjo priimti šio posto, nes Darmštato landgrafas nedavė Ch. Graupneriui sutikimo išvykti. Po ilgų debatų taryba pasirinko J. S. Bachą, o tai reiškė, kad ji neturėjo abejonių dėl kompozitoriaus sugebėjimo dėstyti, nors jis ir neturėjo universitetinio išsilavinimo. J. S. Bachas priėmė pasiūlymą ir 1723 m. gegužės 5 d. pasirašė sutartį su Leipcigo miesto taryba.

Apie Bacho vargonų muziką X

Pagal priimtą tvarką, 1723 m. gegužės 8 d. J. S. Bachas buvo egzaminuojamas ypač griežtų dviejų Leipcigo universiteto teologijos profesorių. Jie buvo pagarsėję dėl savo sugebėjimų „sukirsti“ kandidatus teologijos dalykuose. Egzaminas vyko lotynų kalba. Bachas šį egzaminą išlaikė puikiai, nes, anot egzaminuotojo Johanno Schmido, „jis atsakė į mano užduodamus klausimus su tokia išmintimi, kad aš laikau jį vertą Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus posto.“

Prieš pradėdamas dirbti, Johannas Sebastianas dar turėjo susirasti pagalbininką, kuriam iš savo algos mokėtų 50 talerių tam, kad šis dėstytų lotynų kalbos etimologiją, sintaksę bei katekizmą universitete – tipiškai kantoriui dėstyti skiriamus dalykus.

Persikėlęs iš Kioteno į Leipcigą, J. S. Bachas dramatiškai pakeitė ne tik aplinką, bet tapo nepriklausomas nuo aukštuomenės kaprizų. Užtat dabar jis susidūrė su didelės įstaigos lėtai veikiančiu biurokratijos aparatu. Tačiau už viską svarbiau jam buvo galimybė įgyvendinti dar jaunystėje Miulhauzene iškeltą tikslą – „aukščiausią reguliuojamą bažnytinę muziką“. Būtų sunku pasakyti, ką toks neaiškus apibrėžimas galėtų reikšti, tačiau Leipcige Bacho užsibrėžimo prasmė netruko paaiškėti.

Čia penkerius metus iš eilės ketvirtą dešimtį skaičiuojantis kompozitorius buvo pasiryžęs kiekvienam sekmadieniui sukurti po kantatą. Iš viso išliko tik apie 200 kantatų, kita dalis dingo bėgant metams. Tradicinė Leipcigo kantata buvo tarsi muzikinis pamokslas, atliekamas prieš tikrą pastoriaus pamokslą, kuris trukdavo visą valandą. Beje, to laikotarpio liuteronų pamaldos trukdavo tris valandas – valanda iki pamokslo, pamokslas ir valanda po pamokslo.

Kantatos tekstai buvo imami iš trijų šaltinių: Biblijos, originalių poetų tekstų ir strofinių liuteroniškų choralų. Kantatų muzika apimdavo keturis žanrus: arijas, rečitatyvus, chorus ir choralus. Svarbesnėms šventinėms kantatoms kompozitorius įžangoje pridėdavo instrumentinę simfoniją.

Galima tik įsivaizduoti neįtikėtiną genialiojo kompozitoriaus produktyvumą, nes tais metais jis turėjo suktis kaip voverė rate: kurti naują kantatą, perrašinėti jau sukurtos kantatos natas ir tuo pačiu metu repetuoti su solistais, choru ir orkestru kantatą ateinančiam sekmadieniui.

Garsioji arija „Jėzus lieka mano džiaugsmas“ iš 147 kantatos daugeliui yra puikiai pažįstama. Iš tiesų tai yra vienas iš mėgstamiausių ir saldžiausių Bacho kūrinių, šiais laikais dažniausiai skambantis per vestuves. Tai yra viena iš pirmųjų Bacho kantatų, sukurtų Leipcige.

Apie Bacho vargonų muziką XI

J. S. Bacho metiniai kantatų ciklai nepaprastai prisidėjo prie kompozitoriaus dar vieno stambios apimties projekto – „Pasijos pagal Matą“. Ši didinga pasija, kuri pirmą kartą buvo atlikta 1727 metais per Didįjį penktadienį Šv. Tomo bažnyčioje, buvo beprecedentis kūrinys visoje Bacho kūryboje.

„Pasija pagal Matą“ užgožė visas kitas kompozitoriaus pasijas ne tik atlikėjų ir formos masteliais, genialiu planu, kompoziciniu sudėtingumu ir emociniu ekspresyvumu. Šis kūrinys užtarnavo jam neblėstančią šlovę, ir XIX a. būtent per jį Feliksas Mendelsonas prikėlė Bachą naujam gyvenimui.

1727–1732 metais Leipcige Bachas, sekdamas naujausios itališkos kamerinės muzikos pavyzdžiais, parašė 6 Trio sonatas vargonams, kurios buvo skirtos tobulinti jo vyriausiojo sūnaus Wilhelmo Friedemanno vargoninę techniką. Kūriniai, tokie kaip Trio sonata Nr. 5 C-dur liudija apie jo sūnaus nepaprastą rankų ir kojų koordinaciją, mat trys ypač vingrūs ir savarankiški balsai, skirti d.r., k.r. ir kojoms galėdavo bet kada apsikeisti vietomis, ką Bachas ypač mėgdavo. Taip susidarydavo dialogai ir duetai tarp balsų, kurie yra neatskiriama galantiškojo stiliaus dalis.

Palyginti su Kiotenu, Leipcige Bacho finansinė situacija nebuvo daug geresnė: jis oficialiai gavo 100 talerių metinę algą – tik ketvirtadalį to, ką gaudavo anksčiau. Tačiau vis dar gaudavo visokių priedų už vestuves ir laidotuves, nemokamą apgyvendinimą, jam buvo apmokamas šildymas ir apšvietimas. Be to, būdamas pripažintu vargonų ekspertu, jis gaudavo papildomai už instrumentų priežiūrą.

Todėl viską susumavus per metus Bachas gaudavo 700 talerių – lygiai tiek pat, kiek siekė jo ir Annos Magdalenos pajamos kartu sudėjus. Tačiau tai buvo gerokai mažiau už 1000 ar net 1200 talerių, kurie jam buvo neformaliai pažadėti iš anksto.

Beje, apie tai ir apie kitas problemas, susijusias su savo pareigomis universitete, 1725 metais Bachas net tris kartus rašė karaliui Frydrichui Augustui I, kuris buvo universiteto globėjas. Deja, iš to skundo nieko gero neišėjo, mat karalius palaikė universiteto pusę.

 

Apie Bacho vargonų muziką XII

1729 m. kovo mėnesį smarkiai prasiplėtė Bacho veikla, mat jis pradėjo vadovauti prestižiniam miesto ansambliui „Collegium musicum“. Neskaitant kompozitoriaus bažnytinės muzikos darbo, su šiuo ansambliu jam reikėjo paruošti ir atlikti kassavaitinius koncertus.

Darbas su „Collegium musicum“ sudarė Bachui galimybę atlikti modernų jam patinkantį specialiai šiam ansambliui parašytą repertuarą ir netgi padėjo didesniems kompozitoriaus bažnytinės muzikos projektams. Su „Collegium musicum“ Johannas Sebastianas dirbo nuo 1729 iki 1741 metų.

Vieni iš žinomiausių Bacho kūrinių, parašytų specialiai „Collegium musicum“ buvo keturios orkestrinės siuitos. Jas sudaro tipiški tų laikų šokiai. Šokis Badinerie iš Orkestrinės siuitos Nr. 2 buvo parašytas apie 1738 metus. Badinerie lietuviškai reiškia pokštą. Šis mažas kūrinėlis yra Bacho genialumo įrodymas: Nors Badinerie tetrunka vos vieną minutę, į ją Bachas įdėjo visą savo talentą.

Kartą paklaustas, kur slypi jo meistriškumo ir genialumo paslaptis, kompozitorius tarsi juokais, tarsi rimtai kukliai atsakė: „Aš dirbau labai sunkiai. Kiekvienas, kas tiek pat sunkiai dirbs, pasieks tokių pačių aukštumų.“ Kaip įkvepiamai jo žodžiai skamba šiandien!

Garsioji Arija iš Siuitos orkestrui Nr. 3, BWV 1068, turbūt buvo parašyta apie 1731 metus. Dar šis kūrinys yra žinomas Arijos sol stygai pavadinimu, kuris kilo iš garsaus XIX a. smuikininko Wilhelmj perdirbimo smuikui ir fortepijonui. Pasakojama, kad perrašius ariją iš originalios D-dur tonacijos į C-dur, Wilhelmj galėjęs pagroti visą kūrinį, naudodamas tik vieną savo smuiko stygą – sol stygą.

Su „Collegium musicum“ per kassavaitinius koncertus Bachas atlikdavo ne tik siuitas orkestrui, bet ir įvairius koncertus bei sonatas fleitai, smuikui ir violai da gamba. Sonata fleitai ir continuo C-dur, parašyta 1731 metais, demonstruoja didelius pas Bachą grojusio fleitininko virtuozinius sugebėjimus, kai po gana ramios pradžios, po kurio laiko solistas
meistriškai groja motorines smulkių natų figūras beveik be jokio atokvėpio.

Visai tikėtina, kad paveiktas darbo su „Collegium musicum“ 1731 metais. Bachas pradėjo publikuoti ir šiuose koncertuose atlikti keturių dalių „Klavyrinių pratimų“ (vok. Clavierübung) kolekciją, kurią galima laikyti savotišku Bacho klavyrinių technikų katalogu. Pirmąją dalį galima būtų galima pavadinti „Šokių siuitos menas“, mat ją sudaro 6 partitos, arba šokių siuitos, kiekviena parašyta vis kitokiu nacionaliniu stiliumi.

Antrąją dalį, išleistą 1735 metais, sudaro madingiausių to laikmečio muzikinių stilių kūriniai – Prancūziška uvertiūra ir Itališkas koncertas. Trečioji dalis, skirta vargonams, buvo publikuota 1739 metais ir susideda iš Preliudo Es-dur, mišių ir katechizmo choralų, keturių duetų ir Fugos Es-dur.

Paskutinė, ketvirtoji dalis (1739) „Goldbergo variacijos“ galėtų būti pavadinta „variacijų menas“, nes ją sudarančios variacijos yra kaip praktinis variacinių technikų katalogas. Taigi, nors Bachas ir nepaliko ryškesnių pedagoginių vadovėlių, jo kūriniai net ir po 300 metų tarnauja kaip praktiniai vadovėliai.

Apie Bacho vargonų muziką XIII

Praėjus maždaug porai mėnesių po Johanno Sebastiano gimtadienio 1737 m., jam į rankas papuolė vienas madingas muzikos žurnalas, kurio viename straipsnyje laiško forma jis buvo pavadintas pačiu iškiliausiu tarp muzikantų. Nors ir niekas to laiško nepasirašė, buvo aišku, kad jo autorius buvo žurnalo redaktorius 29 metų Johannas Adolphas Scheibe. Šis laiškas buvo sumanytas, kaip ataka prieš Bachą, nes toliau buvo rašoma, kad šiuo didžiu žmogumi žavėtųsi visos tautos, jeigu tik jis pompastišku ir painiu stiliumi neatimtų natūralumo iš savo kūrinių bei neužtemdytų jų grožio meno nesaikingumu.

Tačiau frazė „iškiliausias“ ir „muzikantas“ tais laikais buvo nesuderinama, mat muzikantas reiškė tik žmogų, kuris sugeba greitai ir gerai groti, kaip eilinis orkestrantas. Todėl Johannas Abrahamas Birnbaumas, Leipcigo universiteto retorikos dėstytojas, išspausdino ir Bachą ginantį straipsnį, kuriame, be kita ko, rašoma, kad Bachas turėtų būti vadinamas didžiu kompozitoriumi, muzikos meistru, didžiu vargonų ir klavyro virtuozu, bet jokiais būdais ne muzikantu.

Matyt, ši Bacho kritika galėjo atspindėti ir besikeičiantį to meto publikos skonį, kai įmantrus ir puošnus barokas, scholastinės ir griežtos fugos ir kiti sudėtingi polifoniniai triukai palaipsniui pradėjo tapti nebemadingi, o jų vietą užėmė klasicistinį stilių pranašaujantis galantiškas manieringumas su dainingomis melodijomis, aiškia melodijos vystymo logika ir paprasta struktūra.

Neskaitant šio pavienio atvejo, kai Bachas buvo kritikuojamas, jo kūrybinį genijų liaupsino iš tiesų didelė pasekėjų minia. Pavyzdžiui, F. Mendelssohnas XIX a. rašė, kad patys jo mėgstamiausi kūriniai yra Bacho vargoniniai choralai „Puoškis, o miela siela“ (Schmücke dich, o liebe Seele) ir „Jau ateina pagonių išganytojas“ (Nun komm‘ den Heiden Heiland) iš 18 choralų rinkinio, kurie buvo pradėti Veimare, bet galutinai užbaigti Leipcige 1739–1742.

Anot Mendelssohno, net jeigu viskas pasaulyje būtų iš jo atimta, jam nieko daugiau nereikėtų tik to choralo Schmücke dich. Ir iš tiesų, klausant tos pačios nuostabiausios harmonijos, sarabandos ritmų ir paprastos, bet įtaigiai ornamentuotos melodijos, atgyja visokių skausmų sužeista širdis.

Apie Bacho vargonų muziką XIV

1747 metais įvyko pati garsiausia Bacho kelionė, kuri dar labiau pasitarnavo kompozitoriaus šlovės plitimui. Frydrichas I, Prūsijos karalius, žinodamas apie garsųjų Bachą, kelis kartus netiesiogiai užsimindavo vyriausiam Bacho sūnui Wilhelmui Friedemannui, kad karalius labai norėtų, jog senasis meistras aplankytų jį.

Laikui bėgant, Bachui delsiant, o karaliui vis garsiau klausiant, kodėl gi Bachas jo neaplanko, Johannas Sebastianas pagaliau išsirengė į kelionę. Bachas turbūt delsė važiuoti, nes tuo metu Prūsijos kariuomenė buvo vieną mėnesį okupavusi Leipcigą, ir Bacho apsilankymas Prūsijos Potsdame būtų buvęs politiškai nekorektiškas.

Bet štai Potsdame tą 1747 gegužės 7-osios vakarą karalius, ruošdamasis vakariniam koncertui, – mat buvo puikus fleitos virtuozas, pastebėjo, kad atvykusių svečių sąraše yra Bacho pavardė. Jis paleido iš rankų fleitą ir visiems šalia esantiems pasakė: „Atvyko senasis Bachas.“ Karalius nedelsdamas atšaukė savo koncertą ir pakvietė Johanną Sebastianą apžiūrėti jo naujųjų piano-forte.

Bachui, visų susirinkusiųjų malonumui išbandžius instrumentus, karalius pateikė jam temą ir paprašė, kad jis atliktų improvizuotą fugą šia tema. Po to karalius paprašė kompozitorių improvizuoti net šešių balsų fugą. Visų nuostabai Bachui taip patiko pateiktoji tema, kad jis, genialiai paimprovizavęs šią fugą be išankstinio pasirengimo, pareiškė grįžęs į Leipcigą ketinąs ją užrašyti ir publikuoti.

Šitaip gimė Prūsijos karaliui Frydrichui I dedikuotas kūrinys, pavadintas „Muzikinė auka“, kurį sudaro trijų ir šešių balsų ričerkarai, keturių dalių trio-sonata fleitai, smuikui ir continuo bei 10 įvairiausių rūšių kanonų.

Paprasčiausias kanonas sukuriamas tuomet, kai dviejų balsų kūrinyje vienas balsas seka kitą atitolęs nuo jo tam tikru atstumu. Kanonas visais laikais buvo laikomas sudėtingiausia polifoninės muzikos technika, mat kompozitoriui rašant vieną balsą, jis turėdavo numatyti, kaip kartu su juo skambės tas atsiliekantis antrasis balsas.

O juk kanonai gali būti patys įvairiausi: antras balsas gali sekti kitą, skambėdamas nuo galo arba sukeistomis melodijų kryptimis, sustambintomis ar susmulkintomis natų vertėmis ir panašiai. Maža to, gali būti ne tik dviejų, bet ir daugelio balsų kanonai.

Vienas iš rekordų turbūt priklauso prieš 600 metų (1410) gimusiam Nyderlandų kompozitoriui Johannesui Ockeghemui, parašiusiam 36 balsų kanoną „Deo gratias“, kurį iš tikrųjų sudaro keturi devynių balsų kanonai. Dažnai kompozitoriai užrašydavo kanonus-mįsles, kuriose buvo užrašyta tik vieno balso melodija, bet reikėdavo atskleisti įvairiausių rūšių kanonus

Dėl savo sudėtingumo, kanonine technika rašę kompozitoriai buvo laikomi savotiškais muzikiniais mistikais, niekam neatskleidžiantys savo meno paslapčių. Taigi, „Muzikinė auka“ ir „Fugos menas“ ir kiti vėlyvieji Bacho kūriniai rodo didžiulį jo polinkį į intelektinius žaidimus, ką iliustruoja ir Kanoninės variacijos.

Apie Bacho vargonų muziką XV

Kanonines variacijas kalėdinio choralo Von Himmel hoch, da komm ich her (Iš aukšto dangaus aš ateinu) tema Bachas publikavo 1747 metų birželį, nes to reikalavo įstojimo į „Muzikos mokslo draugiją“ nuostatai. Kompozitorius tapo 14-uoju šios elitinės intelektualinės draugijos nariu. Įdomu, kad būtent šia proga buvo užsakytas ir garsusis E. G. Haussmano nutapytas Bacho portretas, kuriame kompozitorius pavaizduotas rankose laikantis lapą su užrašytu trigubu šešių balsų kanonu. Į šią „Muzikos mokslo draugijos“ sudėtį įėjo muzikos mąstytojai, kompozitoriai, teoretikai, kurie susirašinėdami nagrinėjo muziką kaip mokslą.

Kaip tik Bachas, nepralenkiamas kontrapunktinio stiliaus genijus, puikiai tiko šiai draugijai. Todėl nenuostabu, kad draugijai jis pasiuntė būtent šias kanonines variacijas, kaip vieną iš paslaptingiausių muzikos mokslo išraiškų. Šis kūrinys, kurį sudaro penkios variacijos įvairiausiomis kanono technikomis, ateities kartoms išliko kaip nepralenkiamas kompozicijos modelis.

Apie 1747 metus Bachas išspausdino savo šešių Leipcigo kantatų choralų vargonines transkripcijas, kurios dabar vadinamos Schüblerio choralais. Choralas „Pabuskite, šaukia mums balsas“ arba „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ iš to paties pavadinimo kantatos yra sukurtas remiantis mums jau pažįstama vivaldiška ritornelo technika. Ši technika yra pagrįsta pagrindinės melodijos daugkartiniu grįžimu tais pačiais arba panašiais variantais.

Sprendžiant iš ankstyvųjų biografinių šaltinių, Bachas buvo geros sveikatos ir beveik niekada sunkiai nesirgo, išskyrus tą atvejį, kai jis karščiavo ir 1729 metais negalėjo atvykti į Halę pas Hendelį. Tačiau 1749 metų gegužės viduryje jis rimtai susirgo. Forkelis, ankstyviausias Bacho biografas, rašo, kad jo gana silpnas regėjimas kasmet vis blogėjo nuo jo ypač perdėto studijavimo, o paskutiniais metais tai jam sukėlė didžiulį akių skausmą. Tokios akių ligos priežastis lieka paslaptimi, bet, ko gero, rimčiausia diagnozė būtų diabetas. Kai Bachui akių skausmas tapo nepakeliamas, 1750 m. kovo pabaigoje jis ryžosi operacijai, kurią atliko garsus anglų chirurgas Johnas Tayloras, lankęsis Leipcige. Operacija, regis, pavyko puikiai, ir Bachas visiškai atgavo regėjimą. Tačiau pagerėjimas buvo trumpalaikis, ir po savaitės Tayloras (beje, vėliau operavęs ir Hendelį) atliko dar vieną operaciją, deja, jau nesėkmingą.

Kaip rašoma Bacho nekrologe, Bacho sveikatą dar pablogino ir medikamentai ir kiti dalykai taip, kad jis pradėjo nuolat sirgti. Matyt, jis buvo visiškai aklas nuo ankstyvo balandžio iki liepos vidurio. O tada, „likus dešimčiai dienų iki mirties, Bacho regėjimas staiga pagerėjo, ir jis pradėjo matyti. Bet po kelių valandų jį ištiko insultas ir liepos 28-osios vakarą, truputį vėliau negu ketvirtis devintos, nors jį prižiūrėjo du geriausi Leipcigo gydytojai, eidamas 66-uosius metus, jis tyliai ir ramiai, Atpirkėjo malone, apleido šį pasaulį“, – rašoma nekrologe.

 

Apie Bacho vargonų muziką XVI

Bachas buvo palaidotas Leipcigo Šv. Jono kapinėse, netoli Šv. Jono bažnyčios. Jo kapo vieta nėra tiksliai žinoma, bet grupė Šv. Tomo bažnyčios choristų iškėlė mintį, kad jis palaidotas apie šešis žingsnius nuo pietinių bažnyčios durų. Beje, šie choristai kiekvienais metais daugiau kaip šimtmetį po Johanno Sebastiano mirties ištikimai pagerbdavo jo atminimą liepos 28-ąją, jo mirties dieną. 1950 m. Bacho antkapis buvo perkeltas į Šv. Tomo bažnyčią.

Tiesą pasakius, būtų klaidinga manyti, jog po mirties Bacho muzika ilgam buvo pamiršta. Tai liudija faktai, kad ir po jo gyvenę kompozitoriai, tokie kaip Mozartas, Beethovenas ar Černy didžiai vertino jo klavyrines kolekcijas, ypač „Gerai temperuotą klavyrą“. Be to, jau jo nekrologe rašoma, kad „niekas niekada nerodė tiek daug genialių ir neįprastų idėjų įmantriuose kūriniuose, kurie paprastai turėtų atrodyti tik kaip sausi meistriškumo pratimai. Jo melodijos buvo keistos, bet visada įvairios, kupinos išradingumo ir nepanašios nei į jokio kito kompozitoriaus melodijas.“

Christianas Friedrichas Schubartas 1784 metais teigė dar stipriau: „Johannas Sebastianas Bachas buvo aukščiausio lygio genijus. Jo dvasia yra tokia unikali ir individuali, tokia didinga, kad prireiktų šimtmečių iš tikrųjų jį pasiekti.“ Nesvarbu, apie kokį muzikinį žanrą ir pasiekimų lygmenį kalbėtume, apie dviejų balsų invencijas ar „Gerai temperuotą klavyrą“, apie keturbalsį choralą ar aštuonbalsį motetą, apie siuitą violončelei solo ar multiinstrumentinį koncertą, kiekvienas atskirai ir visi kartu jie demonstruoja to amžinojo Bacho tikslo – muzikinės tobulybės siekimą.

Artėjant prie šios kelionės po nepaprastą Bacho muzikinį pasaulį pabaigos, norėčiau pacituoti Johanno Nicolaus Forkelio, kuris 1802 metais parašė pirmąją Bacho biografiją, mintis:

„Įkvėptas tikrosios meno dvasios, Bachas sujungė savo didingą ir kilnų stilių su rafinuočiausia elegancija ir didžiausiu tikslumu atskiruose balsuose, kurie kartu sudaro visumą. Jis manė, kad ta visuma negali būti tobula, jeigu tobulybės trūksta kūrinio sudedamosiose dalyse. Galiausiai, nepaisant jo genialumo tendencijos į didybę ir dieviškumą, net jeigu kartais jis sukurdavo ir atlikdavo kai ką linksmo ir netgi šmaikštaus, jo žaismingumas ir humoras visada būdavo kaip išminčiaus.

Tik dėl jo didžio genialumo ir niekada nepaliaujamo troškimo studijuoti, Johannas Sebastianas Bachas, kad ir ką jis darytų, galėjo taip smarkiai praplėsti savo meno ribas, kad jo pasekėjai net negalėjo pilnai suvokti jo didybės masto. Ir jau vien tai leido jam sukurti tokią daugybę tobulų kūrinių, iš kurių kiekvienas yra ir amžinai liks tikras idealas ir nemirtingas meno modelis.“

 

 

Apie fleitas ir kitus registrus

Jeigu girdite švelnią ir tylią vargonų muziką, gali būti, kad skamba fleitiniai registrai arba fleitos. Fleitos gali būti ir metalinės ir medinės, o jų tembras yra apvalus, šiltas, švelnus ir panašus į tikros fleitos skambesį. Nuotraukoje apačioje matosi VU šv. Jonų bažnyčios vargonų medinės fleitos fragmentai.

registrai 1

Trečioji registrų rūšis yra styginiai (vok. štraicheriai). Tai yra tyliai skambantys siauri metaliniai arba mediniai vamzdžiai , kurių tembras iš tiesų primena styginio instrumento skambesį, panašų į zyzimą. Styginiais registrais, kaip ir fleitomis paprastai yra grojami lyrinio charakterio kūriniai. Apačioje matosi VU šv. Jonų bažnyčios vargonų metaliniai štraicherių vamzdžių fragmentai.

registrai 2

Skaityti toliau: Apie fleitas ir kitus registrus

Apie vargonų registrus: principalai

Vidas Pinkevičius

Klausydamiesi vargonų muzikos, ar dažnai susimąstote, kokie registrai arba balsai skamba? Jeigu galėtumėte atskirti vienus registrus nuo kitų, ar būtų įdomiau klausyti muzikos kūrinio? Man atrodo, kad būtų gerokai įdomiau, todėl šiandien jums norėčiau papasakoti apie pagrindinius vargonų registrus arba balsus - principalus.

Apskritai, vargonų registrai būna keturių rūšių: principalai, fleitos, styginiai ir liežuvėliniai. Pirmiausiai aptarkime 8‘ (skaityti – aštuonių pėdų) principalą.

Skaityti toliau: Apie vargonų registrus: principalai

Kaip atsiranda vargonų garsas?

Vidas Pinkevičius

Turbūt ne vienam iš jūsų kyla klausimas: o iš kur atsiranda oras vamzdžiuose? Vargonuose orą i vamzdyną paduoda vienas ar keli pūstuvai, o oro spaudimą reguliuoja dumplės. Dumplės gali būti vadinamos vargonų plaučiais. Iš ten oras kanalais keliauja į įvairių manualų ar pedalų oro dėžes.

vargonu garsas 1 vargonu garsas 2

Viršuje esančiose nuotraukose matosi vienas iš trijų VU šv. Jonų bažnyčios vargonų pūstuvų ir dumplių fragmentai.

Skaityti toliau: Kaip atsiranda vargonų garsas?

Didžiausi pasaulio vargonai

didziausi vargonai 1Įvairiose šalyse vargonai vystėsi skirtingai. Tam turėjo įtakos vietinės vargonavimo tradicijos, vyraujanti religija bei kaimyninių šalių tendencijos. Vargonų repertuaro raida yra neatskiriama nuo pačio instrumento vystymosi tendencijų, kurios kiekviename regione yra unikalios. 

Šių laikų vargonų konstrukcija yra labai įdomi. Vargonai turi ir manualinę ir pedalinę klaviatūras. Labai dažnai didesniuosiuose instrumentuose yra trys ar daugiau manualinių klaviatūrų. Norint, kad atsirastų garsas reikia ištraukti norimo registro traukę, kuri savo ruožtu viršuje esančioje oro dėžėje atidaro sklendę, leidžiančią orui patekti į to registro vamzdžių eilę. Bet tada vargonai dar neskamba.

Skaityti toliau: Didžiausi pasaulio vargonai

Vargonai senovės Graikijoje ir Viduramžiais

Per ilgą daugiau kaip 2000 metų muzikos instrumentų vystymosi istoriją vienas instrumentas niekada nenustoja kelti klausytojų susižavėjimo. Tai – vamzdiniai vargonai. Iš visų modernių instrumentų, vargonų istorija yra seniausia, o jų išlikęs repertuaras plačiausias, siekiantis beveik septynis šimtmečius.

Apie vargonus rašoma: „išmintingas, vienišas ir paslaptingas... Išmintingas, nes yra „sugėręs“ tūkstantmečių kultūrą. Vienišas, nes jo nėra su kuo palyginti. Paslaptingas, nes jo negalima pamatyti. Jį galima tik girdėti – ir štai tada jis atsiskleidžia.“ Žymus septynioliktojo amžiaus vokiečių mokslininkas ir muzikas Anthanasius Kircheris vargonus regėjo kaip Kosminės Harmonijos atspindį.

Musurgia Universalis

Skaityti toliau: Vargonai senovės Graikijoje ir Viduramžiais

Armėniški memuarai

arbuz 300x200

Jau kuris laikas, kai vaikštau Vilniaus gatvėmis, bet mintimis vis nuklystu į Jerevaną, Sevano ežero pakrantes, kalnuotas vietoves, kurių nė pavadinimų negalėčiau pasakyti, ir spurdu prisiminusi tas penkias dienas, kurias su ratiliokais praleidome Armėnijoje, laiką, kupiną netikėtų patyrimų ir naujų pažinčių.

Vos atvykusius mus ištiko pirmieji netikėtumai. Pirmiausia dingo Giedrės lagaminas (jo laukti teko, tiesa, ne tik tą vakarą, bet visas 3 dienas). Be to, niekas mūsų nelaukė. Bent taip pasirodė iš pirmojo žvilgsnio. Nustebusiems oro uosto darbuotojams pirmosiomis sekmadienio minutėmis spėjom sudainuoti ne vieną dainą, kol sulaukėm mūsų pasitinkant. Ilgainiui supratom, jog armėnų laiko supratimas tiesiog yra kiek kitoks nei mūsų, tačiau pirmosiomis dienomis mus tiesiog erzino tai, kad niekas nevyksta sutartu laiku: tenka laukti, laukti ir... nespėti, kur buvo planuota. Kad vietiniams tai neatrodo keista vėliau parodė tai, kad ir į valanda vėluojantį koncertą klausytojų susirinkdavo. Vietiniai vairavimo ypatumai taip pat jau pirmąjį vakarą privertė nusišypsoti (kartais ir baimingai), o prieš einant gulti jau nebebuvo aišku, ko tikėtis iš rytdienos.

Skaityti toliau Armėniški memuarai