Naujienos

„Ratilio“ vadovės: apie iššūkius, džiaugsmingą ratiliavimą ir ansamblio 50-metį

Šiemet 50-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ Lietuvos folkloro veikėjų dažnai įvardijamas kaip jaunatviškas ir pasižymintis labai artimu bei tvirtu kolektyvo narių ryšiu. Dabartinės jo vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė pastebi: ansamblio istorija parodė, kad būtent šios kolektyvo savybės yra pagrindinis jo gyvybingumo šaltinis, o per visą „Ratilio“ gyvavimo laikotarpį buvę momentų, kai nuo narių bendruomeniškumo priklausė ansamblio likimas.

Milda Ričkutė Kristina Aponavičiūtė

Lemtingas išbandymas

2007-ieji metai seniausio Lietuvoje folkloro ansamblio vadovėms įsirėžė į atmintį. Būtent tada jos perėmė ansamblio vairą iš ilgametės vadovės Zitos Kelmickaitės. Tada buvusi koncertmeisterė Kristina Aponavičiūtė su šypsena prisimena, kaip tų metų rugsėjį tuometinė ansamblio vadovė „išdalijo naujas pareigas“: „Ji atėjo ir pasakė: „Milda, tu būsi vadovė, o tu dabar būsi instrumentinės grupės vadovė.“ Tą momentą Milda Ričkutė prisimena kaip kupiną įtampos ir neužtikrintumo: „Buvo likę keli mėnesiai iki ansamblio jubiliejaus, žmonių nedaug buvo likę iš senųjų. Reikia parengti programą kažkokią jubiliejinę, ir nemažai ko trūksta – rūbų, instrumentų. Tai čia buvo man iššūkis, stresas. Bet mes tai padarėme.“

Milda Ričkutė pabrėžia, kad viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių tada pavyko surengti jubiliejinį koncertą, buvo ta, kad aktyvūs ratiliokai ėmėsi bendruomenės stiprinimo. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų kolektyve yra Ainė Ramonaitė. Jeigu ne Ainė, tai šiame kolektyve turbūt nebūtų likę nė vieno žmogaus“, – sako Milda Ričkutė. Prisimindama tą sudėtingą laikotarpį, ansamblio vadovė pasakoja, jog dabar žymi Lietuvos politikos mokslų profesorė tada labai pagelbėjo ieškant naujų narių, išlaikant kolektyvo senbuvius, renkant tautinius kostiumus. Ainė Ramonaitė ir dabar nuolat imasi įvairių kolektyvą stiprinančių veiklų, pavyzdžiui, tęsia ansamblio tradiciją – organizuoja naujų narių krikštynas. Milda Ričkutė džiaugiasi, kad Ainės Ramonaitės dėka ansamblis ir dabar tampa bendruomeniškesnis: „Labai džiaugiuosi, kad ji yra tarp mūsų ir stiprina kolektyvą.“

Kristina Aponavičiūtė ansamblį laiko dar daugiau nei glaudžia bendruomene: „Man „Ratilio“ atrodo tokia didelė darni šeima. Kur užauga vaikai, įgyja žinių.“ Vadovė prisimena, kaip kūrėsi „Ratilio“ klubas, visų laikų ansamblio dalyvius vienijanti bendruomenė, pirmuosius jo susitikimus. Įspūdį paliko sunkiai paaiškinamas visų ratiliokų tarpusavio ryšys: „Atėjo labai daug žmonių, kurių aš visiškai nebuvau mačius, regėjus. Bet visi tokie savi.“

Abi vadovės pabrėžia ansamblio jaunatviškumą. O Milda Ričkutė dar ir pašmaikštauja – apie pačios amžių primena nebent tik veidrodis ar ligų istorija. Pasakodama apie tai, kaip jaučiasi būdama ansamblio vadovė, ji sako: „Aš visada jauna, aišku, jaučiuosi. Širdy visada žmogus išlieka jaunas. Atrodo, kad mes esam lygūs, visi draugai.“

Skudučių pamoka su Kristina Ugningumo Mildai tikrai netrūksta!

Kultūrinę rezistenciją pakeitė nevaržoma meilė Lietuvai

Sovietmečiu „Ratilio“ veikla tapo vienu iš pasipriešinimo totalitariniam režimui šaltinių. Ansamblio nariai be baimės dainuodavo gatvėse ir troleibusuose, nepaisydami nei sovietų pareigūnų, nei tuometinio Lietuvos TSR Komunistų partijos sekretoriaus A. Sniečkaus kaimynystės. Besibaigiant praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui, studentai užsienio festivaliuose nepabijodavo išskleisti trispalvės. Tuo metu ansamblio veikla ir folkloriniai judėjimai siejosi su kova už šalies nepriklausomybę.

Paklausta, o kaipgi yra dabar, ansamblio vadovė atsako, kad esama veikiau ne akivaizdžios kovos, bet visur ryškiai vis prasiveržiančio patriotiškumo jausmo. „Jis atbunda, sakykim, per valstybines šventes, o ypač jeigu esame kažkur tuo momentu išvykę, užsienyje“, – sako Milda Ričkutė. Vadovė ypač ryškiai prisimena jaudinantį momentą koncerte Prancūzijoje, kai į ansamblio pasirodymą netikėtai įsiterpė Tautiška giesmė: „Liepos šešta diena, aštunta valanda – kur mes bebūtume, turime giedoti himną. Mes vidury koncerto sustojame ir giedame.“ Vėliau žiūrovams pasiteiravus, kas vyksta, ir sužinojus, jog taip ratiliokai švenčia Valstybės dieną, kolektyvas sulaukė didžiulės pagarbos. „Kartą irgi, neprisimenu, per kažkokią valstybinę šventę, galbūt irgi Liepos 6-ąją – tik visi į Lietuvą įvažiavome ir mes iškart su vėliava, su himnu!“ – ypatingą grįžimo iš kelionės akimirką prisimena ansamblio vadovė.

„Ratilio“ atstovauja Lietuvai Meksikoje Gegužinė su Estijos lietuvių bendruomene

Etninės kultūros renesansas

Regis, būtų galima abejoti, ar folkloras dar gajus tarp jaunų žmonių. Vis dėlto „Ratilio“ kasmet sulaukia vis daugiau naujų narių, net ima stigti kostiumų juos visus papuošti scenai. Būdamos ir Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojos, „Ratilio“ vadovės pastebi ir džiaugiasi, kad folkloras nesvetimas jaunimui. „Pastaruoju metu aš matau, kad kuriasi naujos grupės, galbūt ir ne to tradicinio folkloro, galbūt jau ir modernaus, šiuolaikinio, kažkaip kitaip interpretuoto, bet vis tiek viskas remiasi į mūsų šaknis“, – sako Milda Ričkutė. Visą gyvenimą darbui su jaunimu paskyrusi moteris teigia, jog nauji tradicinės kultūros puoselėjimo būdai – tarsi etninės kultūros renesansas.

Kristina Aponavičiūtė pastebi, kad tradicinė kultūra svarbi jaunoms šeimoms ir jose folkloras perduodamas iš kartos į kartą. Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi „Ratilio“ mamyčių klubu, kurio narės šiemet dalyvavo viename iš tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių, mokė vilniečius liaudiškų mažų vaikų pažaidinimų. Kristina Aponavičiūtė sako, jog „Ratilio“ mamyčių veikla liudija, kad folkloras tampa neatsiejama ratiliokų gyvenimo dalimi: „Jie vis išsineša tą žinių bagažą, jiems to reikia ir jie vis nori toliau kažką daryti.“

Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi, kad ansamblyje netrūksta norinčių muzikuoti. Vieni – baigę muzikos mokyklas ir toliau tobulina įgūdžius, mokosi liaudiško grojimo, kiti – dar neprisilietę prie muzikos instrumento: „Ateina, sako: „Noriu grot smuiku. Negrojau niekada.“ Na, tai valio, grojam!“ Kristina Aponavičiūtė pabrėžia, kad norint puikiai griežti kokiu nors muzikos instrumentu reikia vienintelio dalyko – didelio noro. Smuikininkė prisimena savo mamos pasakojimus apie senelį: „Mano senelis buvo liaudies muzikantas. Jis buvo kairiarankis. Ir jis tiesiog pasakė: „Noriu grot smuiku.“ Kažkaip stebuklingai, gi tada visiškai jokių mokslų, jokių natų – nieko nebuvo. Ir dar reikėjo persilaužti, priprasti, kad dešinė ranka svarbesnė grojant. Bet išmoko.“ Ansamblio narius groti mokanti Kristina Aponavičiūtė pastebi, kad ir dabartinė kolektyvo narė, muzikos instrumentus kolekcionuojanti Modesta Pakalnytė griežti smuiku išmoko panašiai: „Modestai parodžiau – čia yra tokios ir tokios natos, taip ir taip dėliojami pirštai. Ir paskui jau nuo jos noro, užsidegimo, sakyčiau, viskas priklausė. Labai greitai, gal po pusmečio, ji jau galėjo groti smuiku.“

Ratiliokai švenčia Rasas Visada veržlūs ir jauni!

Ansamblio jubiliejaus šventė – festivalis po atviru dangumi

Šiemet folkloro ansamblis „Ratilio“ švenčia 50-ies metų jubiliejų. Kolektyvo vadovės pažada, jog gimtadienio šventė bus nepaprasta ir kupina įdomių veiklų. Milda Ričkutė šypsosi, kad kolektyve vadinamųjų visų laikų ratiliokų yra tiek daug, kad jie nesutilptų į jokias sales, be to, renginyje laukiami ne tik esami ar buvę „Ratilio“ nariai. Todėl šiųmetė šventė veikiau primins ne koncertą, o festivalį po atviru dangumi. „Veiklos įvairios įvairiausios, tai ne taip, kaip įprasta – kolektyvas parodo kažkokią programą, sveikinimai ir viso gero“, – juokiasi Milda Ričkutė.

Jubiliejaus šventė vyks birželio 16 dieną Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Ratiliokai visų folkloro gerbėjų lauks nuo 13 val., o 14 val. šventinę programą kvies pradėti filmuko peržiūra ir naujos knygos „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ pristatymu. Pajudėti, pamuzikuoti ir tikrą ratiliokišką dvasią pademonstruoti ragins šventinių folkloro žaidynių organizatoriai. Botanikos sode įsikurs penkios salelės, kuriose buvę ratiliokai su savo vadovaujamais ansambliais pateiks žaidimo dalyviams įdomių užduočių. Gimtadienis neįsivaizduojamas be dabartinių ratiliokų koncerto. „Mūsų programoje atsispindės, tai, kas dera mums – jaunystės ir gamtos sąsajos“, – sako ansamblio vadovė. Šventę vainikuos bendras visų laikų ratiliokų ratas – susibėgus į pievą, skambės liaudies dainos, bus žaidžiami žaidimai: „Suksime ratus, džiaugsimės vieni kitais, paratiliuosime, paratuosime,“ – šypsosi ir gražią šventę žada Milda Ričkutė.

Instrumentinės grupės vadovė Kristina Aponavičiūtė neabejoja, kad daugumai ratiliokų jau vien ansamblio pavadinimas sukelia malonias emocijas. „Ratilio“ jubiliejaus proga ji linki, kad „Ratilio“ visada džiugintų ir išliktų tiek ansambliečių, tiek klausytojų širdyse.

Damilė Martinaitytė
(J. Slipkauskaitės, N. Rancevos, A. Petrašiūno nuotr.)

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos